Jokūbas reikšmė

Jokūbas - 1. biblinis žydų patriarchas (vienas iš trijų - Abraomas, Izaokas ir J.), Izaoko sūnus, -Abraomo vaikaitis, legendinis Izraelio dvylikos genčių protėvis; Ezavo, iš kurio apgaule paveržęs pirmgimystės teisę, jaunesnysis brolis; rungęsis su Jahve, bet šis neįveikęs jo ir pavadinęs Izraeliu, palaiminęs; ne visi ~ą pripažįsta kaip istorinį asmenį, daug kas jį laiko legendiniu izraelitų genties pradininku; 2. J. Vyresnysis (Didysis); vienas iš dvylikos apaštalų, Zebediejaus ir Salomės sūnus, buvęs Galilėjos žvejys, apaštalo ir evangelisto Jono brolis; jis buvo pašauktas Kristaus, kai su broliu taisė tinklus prie Genezareto ežero; apaštalų sąrašuose užima trečią vietą (po Petro ir Andriejaus); jis skelbė Evangeliją po visą pasaulį; būdamas 44-erių metų, grįžo į Jeruzalę, Erodo Agripos I, nuo 37 m.e. turėjusio karaliaus titulą, įsakymu buvo suimtas ir nužudytas, nukertant galvą; jo kūnas buvo nuvežtas į Ispaniją ir dingo maurų antpuolio metu, vėliau surastas ir palaidotas Komposteloje; jis yra pirmasis apaštalas kankinys; dailėje aptinkami trys jo vaizdavimo būdai: 1) vidutinio amžiaus, tamsiais plaukais, retoka barzda; rankose laiko savo mirties įrankį - kalaviją; 2) kaip piligrimas vaizduojamas keliaujantis link savo kapo; su lazda rankoje, kelionmaišiu per petį, prie diržo gertuvė; dantytais pakraščiais kriauklė ant plačiabrylės skrybėlės, apsiausto ar kelionmaišio - jo individualus atributas; 3) kaip Ispanijos globėjas ir šventasis joja ant žirgo, rankoje laiko vėliavą, su piligrimo arba kario apranga, jo žirgas trypia saracėnus.

Jokūbas frazeologizmai, angliškai
Kirčiavimas:
1. Jokū̃bas (dktv. T. vyr.gim. vnsk. V.)