Intonacija reikšmė

Intonacija - (lot. intono - garsiai tariu): 1. lingv. balso moduliacija, susidedanti iš melodikos, intensyvumo, trukmės, tembro ir kartais kitų komponentų, apiforminanti sakinį; i. suteikia sakiniui modalinį, ekspresinį, emfatinį ar emocinį atspalvį, pvz., emocinė i. - i., reiškianti kokį nors jausmą (liūdesį, džiaugsmą, abejingumą ir pan.). skatinamoji i, - i., reiškianti įsakymą, liepimą, raginimą, maldavimą ir pan.; 2. muz:. a) muzikinio vaizdo, muzikinės minties išraiška įvairaus aukščio garsais; mažiausias prasminis muzikinis vienetas; keleto susijusių garsų junginys; melodijos vingis; b) muzikos instrumentų su fiksuotu garso aukščiu (fortepijono, vargonų) visų garsų tikslumas ir lygumas pagal aukštį, stiprumą ir tembrą; c) balsu ar muzikos instrumentu be fiksuoto garso aukščio išgaunamų garsų ir intervalų tikslumas; d) viduramžių ir renesanso Vakarų Europos muzikoje trumpa kūrinio įžanga tonacijai išryškinti.

Intonacija angliškai, latviškai, sinonimai
Kirčiavimas:
1. Intonãcija (dktv. mot.gim. vnsk. V.)
2. Intonãcija (dktv. mot.gim. vnsk. Įn.)
3. Intonãcija (dktv. mot.gim. vnsk. Š.)