Platonizmas reikšmė

Platonizmas - (pagal senovės graikų filosofo, antikinio idealizmo pradininko, Sokrato (lot. Socrates; 469-399 pr.m.e.) mokinio, Aristotelio (Aristoteles; 384-322 pr.m.e.) mokytojo Platono (lot. Plato; 427-347 pr.m.e.) vardą) filos.: a) Platono ir jo mokinių idealistinės filosofijos sistema, skelbianti formų (arba idėjų) teoriją; jos esančios amžinieji prototipai visų reiškinių, kuriuos pažįstame iš kasdienės patirties; viršum visko esanti Dievo idėja, kuri vienija visas formas ir teikia joms vertę; siela nemirtinga, tik ją įkalinęs kūnas; iš čia išplaukia materialistinio ir idealistinio pasaulio dualizmas 1, kūno ir sielos dualizmas, taip pat suvokimas protu ir pojūčiais; b) įvairios filosofijos atmainos, kilusios Platono mokiniams ir šalininkams plėtojant jo filosofiją, turėjusios įtakos religinio atspalvio filosofijos srovėms, ypač jų įtaka išryškėjo XV-XVI a., susikūrus Florencijoje Platono akademijai.

Platonizmas angliškai
Kirčiavimas:
1. Platonìzmas (dktv. vyr.gim. vnsk. V.)