Antonimų žodynas

Lietuvių kalba yra gana sudėtinga ir norintys išmokti laisvai ja bendrauti, turi susidurti su nemažai išbandymų, tokių kaip linksniavimas, kirčiavimas, su žodžiais, turinčiais skirtingą reikšmę, tačiau tariamais taip pačiai (homonimai) ir kitais. Šnekant apie mūsų kalbos subtilybes, verta paminėti antonimus. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių priešingas ir vardas sąjungos. Tai priešingos leksinės reikšmės žodžiai, kurių skirtumą galima suvokti tik matant jų porą, pavyzdžiui: šilta - šalta, pradžia - pabaiga, pradėti - sustoti. Nors jie vienas kitam priešingi, tačiau turi kažkokią bendrą ypatybę, kuri juos ir padaro antonimais. Tai gali būti amžius (jaunas - senas), išvaizdos detalė (kumpanosis - tiesia nosimi), fizinė savybė (traukiantis - atstumiantis) ir panašiai. Taigi, abu žodžiai turi turėti tam tikrą bendrumą, kitaip nebeliktų prasmės juos naudoti kontekste.

Antonimas nebūtinai yra vienas žodis, yra atvejų, kada žodžių poros gali tapti jais, tokios kaip: nedidelio aukščio - žemas, smulkaus sudėjimo - stambus ir panašiai. Taip pat yra tokių antonimų, kurie tikrai lengvai atpažįstami - prie žodžio pridedami priešdėliai, tarkim: laimingas – nelaimingas, šališkas - nešališkas, triukšmauti - netriukšmauti, akivaizdžiai, jie iš karto įgauna priešingą reikšmę vienas kitam. Dar viena antonimų ypatybė - juos gali turėti beveik visų kalbos dalių žodžiai - veiksmažodžiai, daiktavardžiai, būdvardžiai, prieveiksmiai ir kiti. Taigi, esant tokiai įvairovei, antonimai gali nusakyti priešingą veikimo būdą, laiko periodą, būdo bruožą, atlikimo greitį ir daug kitų teksto dalies elementų. Įdomus faktas, jog terminai žodynuose dažnai atsiranda pritaikant vieniems žodžiams jų priešpriešą: ieškovas - atsakovas, sausra - liūtis, paklausa – pasiūla, matome, jog jie vaidina svarbų vaidmenį mūsų kalbos kūrime.

Visgi, ne visi žodžiai gali turėti sau priešingą reikšmę. Pagal teksto prasmę, kartais antonimais galima vadinti ir tokius leksinius variantus kaip berniukas - mergaitė, vanduo – ugnis, tokie vadinami kontekstiniais arba situaciniais. Šiuo atveju visada būtinas pilnas kontekstas, nes antraip jų priešybė nebūtinai įgauna prasmę. Kitas antonimų vartojamo būdas - jungimas, sąjungą parodant jungtuku (ir, bei, nei, ne ir kiti), jie padidina priešybės efektą. Yra atvejų, kai bendrumas kuriamas jungtukais paraleliai (čia, kai, jei ir panašiai). Antonimai, kurie atskiriami jungtukais ar (arba) aiškiai parodo pateikiamų ypatybių skirtumus. Nagrinėjant antonimus iškyla tokios sąvokos kaip antitezė - priešingų, bet turinčių panašią reikšmė vaizdų sulyginimas, naudojamas paaštrinti suvokimo ir jausmo įspūdį ar paradoksas - nesitikėtas teiginys, kuris iš pradžių atrodo nelogiškas. Naudojant antonimus kuriamas aiškus kontrastas tarp aprašomų dalykų, pateikiamas vaizdingesnis tikrovės paveikslas ir pagyvinama kūrinio stilistika, sukuriama opozicija. Antonimai atgaivina mūsų kalbą ir suteikia skirtumo pojūtį, reikiamu momentu.

Ar žinai ką reiškia Taboras?
Sekite mus