Kabala reikšmė

Kabala - (pranc. cabale per jidiš < hebr. qabbalah - padavimas): 1. talmudinio judaizmo religiniai moraliniai priesakai, plitę sakytine forma iki VI a.; 2. teosofinė judaizmo srovė, mistinė žydų tradicija, kurios mokymą puoselėjo dvi mokyklos: praktinė (jos centras buvo Vokietijoje), daugiausia reikšmės teikusi maldai bei meditacijai, ir spekuliatyvinė, XIII-XIV a. klestėjusi Provanse, Ispanijoje, Italijoje; Biblijos tikrosios prasmės ieškojo potekstėje, skelbė tikėjimą Biblijos teksto raidžių magiška galia ir Dievo vardo raidžių JHVH įtaką gamtos ir visuomenės gyvenimui; pagrindinis ~os veikalas Zoharas (Taurumas), sukurtas XIII a.; 3. būrimas kortomis, iš delno ir pan.

Kabala angliškai
Kirčiavimas:
1. Kabalà (dktv. mot.gim. vnsk. V.)
2. Kabalà (dktv. mot.gim. vnsk. Įn.)
3. Kabãla (dktv. mot.gim. vnsk. Š.)