Konstitucija reikšmė

Konstitucija - (lot. constitutio - teisių nustatymas): 1. pagrindinis valstybės įstatymas, turintis aukščiausią teisinę galią, nustatantis šalies politinės, teisinės ir ekonominės sistemos pagrindus; ~ų būna rašytinių ir nerašytinių; rašytinė k. būna arba vienas aktas, arba kelių konstitucinių įstatymų visuma, pvz., JAV, Suomijoje, Švedijoje; rašytinę ~ą priima steigiamasis susirinkimas (pvz., Italijoje), tautos referendumas (pvz., Prancūzijoje), arba išleidžia valstybės vadovas (pvz., Irane), ar aukščiausiasis valstybės valdžios organas; pirmoji rašytinė k. buvo parašyta Amerikoje - JAV Konstitucija 1787, Europoje - Prancūzijos 1791 Konstitucija (su 1789 Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija) ir Žečpospolitos Gegužės tre¬čiosios k. - 1791; ši galiojo ir Lietuvoje; 1992 priimta ketvirtoji nepriklausomos Lietuvos k. (3 pirmesnės - priimtos 1920); nerašytinė k. susideda iš daugelio įstatymų, konstitucinių papročių, precedentų, pvz., Didžiojoje Britanijoje, Naujojoje Zelandijoje; 2. žmogaus morfologinių ir fiziologinių savybių visuma, dažnai turinti įtaką psichikos savybėms, kurių raidą lemia genetiniai veiksniai; sąsaja tarp žmogaus kūno sudėjimo, išvaizdos ir kurių ne kurių asmenybės psichikos savybių.

Konstitucija angliškai, latviškai
Kirčiavimas:
1. Konstitùcija (dktv. mot.gim. vnsk. V.)
2. Konstitùcija (dktv. mot.gim. vnsk. Įn.)
3. Konstitùcija (dktv. mot.gim. vnsk. Š.)