Rūkti
Rūkti reikšmė
Žiūrėti žodį "išrūkti"eiti, kilti dūmamsleisti dūmusbūti dūmuose, juoduoti nuo dūmų, trauktis suodžiaiskilti dulkėms, dulkėtižydint skleisti žiedadulkeslakstyti, sklisti į šalis, kristi (nuo smarkaus daužymo, judinimo)būti dulkėsegaruoti, prakaituotigreitai bėgti, važiuoti, skuostiapsitraukti suodžiais, apjuodyti nuo dūmųapdulkėtiapsitraukti rūkuatslinkti (apie dūmus)ateiti (apie lietų, lietaus debesį),atlytigreitai atbėgti, atvažiuoti, atskuostiprisirinkti dūmų, prirūktiaprūkti, apdūmuotiįjuostipradėti smarkiai rūktiįsidegtiįbėgtisuplukti, sušiltiišsiskirstyti, išeiti (apie dūmus)kurį laiką rūkti, leisti dūmussudegus dūmais išeitibūnant dūmuose, įgyti reikiamų savybiųnuo dūmų sugestiapdulkėtipraeiti, išsisklaidyti, dingtigreitai išbėgti, išvažiuotinuo dūmų aprūkti, apjuodytisudegtirūkstant, degant nuslinkti, nutoltipraeiti, dingtitolyn nulėkti, nukristiapdulkėtidulkėms pakilti, sudulkėtigreitai nubėgti, nuvažiuoti, nujoti, nuskuosti, nukurtinueiti (apie lietų)pradėti rūkti (apie dūmus ar degantį daiktą)kiek leisti dūmuskiek prieiti, patekti dūmųapsinešti dūmaiskiek pabūti dūmuose, aprūkti (apie mėsą, žuvis)pakilti (apie dulkes),sudulktipasklisti, pabirtidingti, išnyktismulkiai palytigreitai pabėgti, išbėgti, išvažiuotigreitai parbėgti, parvažiuoti, parjotinustoti rūktiper daug įrūktidingti, praeiti, išnykti, išsisklaidytigreitai prabėgti, pravažiuotiprieiti, prisirinkti dūmųapsitraukti suodžiaispridulkėtiapjuodyti nuo dūmųYIrūkstant susirinkti, susitelkti (apie dūmus)imti rūktiišrūkti (apie mėsą ir žuvis)rūkstant sudegtisukilti (apie dulkes);imti dulkėti, sudulkėtiaptraukti rūku, miglagreitai subėgti, sueitigreitai kur atsidurti, būti padėtamnuo dūmų pajuosti, prisitraukti suodžiųpasidaryti nešvariam, pajuostiprisipildyti dūmųimti rūktiuždulkėti, užkristi dulkėmispradėti smulkiai lyti, miglotiateiti (apie lietų)greitai užbėgti (už ko ar ant ko)Žiūrėti žodį "ruokti"smulkiai lyti, dulkti;Žiūrėti žodį "riūkti"
Kalbos dalis: negalininkinis veiksmažodis
Kirčiavimas: rū̃kti
Rūkti sinonimai
aprūktiatrūktiįrūktiišrūktinurūktiparūktiparrūktiperrūktiprarūktiprirūktisurūktiužrūkti
Rūkti frazeologizmai
dùlkės rū̃ksta apie smarkų veiksmą (bėgimą, važiavimą ir kt.): Tie arkliai parbėgo, dùlkės vien rū̃ksta, ka parbėgo. Gavau bėgti, ka dùlkės rū̃ko. Išlindo žydas iš krūmo su lazda, egi žiūri, kad Levyzarius skrenda ant jo arklio, tikt dulkės rūksta.pãdai (kùdlos kul̃nys ) rū̃ksta apie smarkų bėgimą, darbą: Riša rugius, net padai rūksta. Leka, ka i kùdlos rū̃kstarū̃ks trū̃ks kaip nors, vargais negalais: Rū̃ks trū̃ks, kitą sykį eini repečkas i padaraikad velniai̇̃ rū̃ko (rū̃ks) veiksmo intensyvumui reikšti, pabrėžti: Davė, ka velniai̇̃ rū̃ko (smarkiai lijo). Gausi teip, ka velniai̇̃ rū̃ks!vi̇̀skas (vi̇́en, kàd nèt) rū̃ksta smarkiai, labai: Kad juodu vaidyjas – vi̇̀skas rū̃ksta. Dainuodavom, kad vi̇̀skas rū̃kdavo. Del ežių, del kelių provojos, ka rū̃ko vi̇́en. Gyvoliai javūse, ateina kaimynas, duoda pėrenos, ka rū̃ksta vi̇́en tik. I dabar da šienauju, kàd rū̃ksta. Jeigu bent kiek rūpėtų šeima, kastum griovius, kad net rūktų!1 aprū̃kti1apsitraukti suodžiais, apjuodyti nuo dūmų: Pakrautė aprūkusi suodėmis. Nu tų dūmų [krosnies] kakta aprū̃ko. Aprū̃kę sienos tos. Lubos nuo tų dūmų visai aprū̃kusios. Nedarėm alaus, aprū̃ko per žiemą ir tie uzbonai. Jis stovėjo šalia milžiniško, aprūkusio prekinio vagono. Šiandien pačios motriškosios bedainiuo[ja], ir jos vienos, noris aprūkusiūse savo numūse, niekaip senos dabos neapleida. (Xpsl.). Aprū̃ko kai gavėnas.Aprū̃kęs [senbernis] buvo, surukęs, o [žmona] atšvietė – žiubaapdulkėti: Kol atejau, tai net batai aprū̃ko. Dulkt, dulkt, ka dulkina maišą, pradėm visas kiemas aprū̃koapsitraukti rūku: Dangus aprūko ir lyti pradėjo. Ale aprū̃ko, ka nieko nesmato, kaip ir naktis. Aprū̃ko, nebesimatė to kaimo, o pas mum nelijo1 atrū̃kti 1atslinkti (apie dūmus): Atpučia šiaurus vėjas, atrū̃ksta juodi dūmai . Ir atrūksta juodi dūmai, atjoja bernelis.ateiti (apie lietų, lietaus debesį), atlyti: Pasiskubyk – štai jau lietus atrūksta. Jau ir pas mus tuoj lis, žiūrėkit, jau nuo vakarų atrū̃ksta. Tik pamačiau, kad atrūksta, ė nei namo niekur, nei kur po medžiu palįst!. Vai ir atrūksta juods debesėlis, vai ir atjoja našlio pulkelis. Oi, kad atrūksta debesys!greitai atbėgti, atvažiuoti, atskuosti: Atbėga atrū̃ksta per dirvas kiškis. Kap regi atrū̃ko. Atrūko namo baltas kai drobė. Pamačiau – atrū̃ksta autobusas. Kaip įsėdau, tai kaip grausmu atrūkau iš Utenos. Tik jūs išėjot, ir mašinikė atrū̃ko. Niekas nesimato, tik pono povazas atūžia, atrū̃ksta. Kai mane užpipirijo, tai aš tuoj čia atrūkaũ. Po kiek laiko ir valdžia atrū̃ko, net pats pirminykas. Su liūdnoms žinioms atrūkáu pas jumis. Niaurų mažvaikiai tebekaišioja galveles, žiūrinėdami, ar vieškeliu neatrūksta važiuotieji.Svečias atrūksta, o kvieslys negrįžta (šūvis).1 įrū̃ktiprisirinkti dūmų, prirūkti: Inrūkus visa pirkia, suodžiai karo. Inrū̃kę, dūmai pirkioj. Kad inrū̃ksta pirkia [vakarojant]aprūkti, apdūmuoti: Kai einam namo, tai tik dantes i akys blizga, inrū̃kę. Dirbo per dienas kalvėj, įrū̃kęs visas. Pareini inrū̃kęs kap smalėkas. Mergele, tu juoda, inrū̃kus. Namai inrū̃kę – reikia remontas daryt. Lubos aukštai įrūkusios.įjuosti: Tas (aptiesalas) kasdien būna ir būna ant lovos, inrū̃kęspradėti smarkiai rūkti: Įsirū̃ko krosnis, mat orie atodrėgisįsidegti: Įrū̃kti gerai.Kai žolės įsirūko, ji nusinešė viską į tvartusįbėgti: Tik išrūkai iš gryčios ir vėl inrūkai̇̃suplukti, sušilti: Inrū̃kę pjautuvais rugius pjovėm1 išrū̃ktiišsiskirstyti, išeiti (apie dūmus): Visi dūmai iš trobos išrū̃ko. Dūmai išrūko pro langelį.Nėr to kamino, kur dūmas neišrū̃ktų.Išsirūks pečius (išeis dūmai) kurį laiką rūkti, leisti dūmus: Išrū̃ko visą rytą krosnis, gal prieš lietųsudegus dūmais išeiti: Kiek turto dūmais išrū̃ksta!. 1Pro krematorijaus kaminą neišrūkau todėl, kad mirties lageriuose veikė komunistų ir pasipriešinimo organizacijos. Išrūko dūmais pro kaminus tvarto vidaus sienosbūnant dūmuose, įgyti reikiamų savybių: Reiks pažiūrėt, gal jau koptūre mėsa išrūko. Gerai išrū̃kę lašiniai gali ben kelerius metus išstovėti. Labai gerai mėsa išrū̃ksta su alksninėms malkumsnuo dūmų sugesti: Išrūko akys, ponų virtuvėse betarnaujant. Net man akys išrū̃ko. Ten tau, martel, ir akelės šviesiosios išrūksapdulkėti: Išsiprausiau – išrū̃kęs gerai jau buvaupraeiti, išsisklaidyti, dingti: Kap paimsiu diržą, tai tavo tinginys kap bematant išrùks. Kad išgąstis nusgandęs išrūkt, an durų kryžiavoja ligonį. [Vaikinai] siunta, duodas, kol durnumai išrū̃ksta. Aš jam tokį laužą sukursiu, jog visi monai išrūks. Jiem arielka su visum išrūko iš galvos, teip kad nebebuvo girti.greitai išbėgti, išvažiuoti: Sunkiai pasvysi, jau seniai išrū̃ko. Anas Vilniun mokyties išrū̃ko. Išrū̃ko an kelio [vaikai] i stypso. Išrū̃ko, nebėr ne balso. Išrū̃ko numie to[je] minuto[je], kaip tu išejai, ne su šniūru nebūtum sulaikęs. Išrū̃ko, nė sudievu nepasakęs. Išrū̃ko, kaip ugnies pagavę. Dvilinka išrūko į tą miestą iš pat ryto. Su maža dienele (vos praaušus) išrū̃ko į grybus [vyras] i daba da nė[ra]. Pamatę muni, išrū̃ko su velniais. Išrū̃ko boba, uodegą pabrukus. Kap paimsiu lazdą, tai tuoj išrū̃ksit!. Bernai nė nepasijuto, kai išrū̃ko namo. Tie vaikai atvažiuoja, uodega pamaišo ir vėl išrū̃ksta. Brigadierius tik pasirodė ir vėl išrū̃ko. Taip jai (ožkai) išdirbo šonus, jog paleista dideliais šuoliais išrūko iš namų. Ponas trenkė kumščiu į langą ir viesulu išrūko. Kaip velnias išgirdo bobos vardą, tuoj paliko dukterį ir per langą išrūko kaip tik galėdamas. Besibardama ir berėkdama, ji išrūko atgal.Paveizėk, ka pienas neišrū̃ktų ant kukniosiš galvõs išrū̃kti užsimiršti: Išrū̃ko iš galvõs pasakos. Visos dainos išrū̃ko iš galvõs. Viskas išrūko iš galvos. Išrūks tie niekai iš galvos. Šita kvailystė jau seniai iš galvos išrūkusi. Greit jam visi atsiminimai išrūko iš galvos1 nurū̃ktinuo dūmų aprūkti, apjuodyti: Lubos nurū̃ko, reikės išdažyti. Nujuodavo, nurū̃ko kaip duba. Langas buvo aklinai užšautas nurūkusia lenta. Jie nieko daugiau nerado, kaip tik keturias juodas sienas ir nurūkusią krosnį. Mažutė trobelė, mietais paramstyta, nurūkusi1 išrūkti 4: Mėsa negerai nurū̃kussudegti: Par tuos vaikus ne vienas žmogelis yr nurūkęs. Mišeikaitė (jos namai) nūrū̃ko. O kaip nurūko mėlyni dūmeliai, tai taip nurūko nuo mano gluodnios galvelės žalia rūtelė .Kad ta (tavo) šerstelė nurūkt, itokio žmogutėlio!rūkstant, degant nuslinkti, nutolti: Jau amžiams nurūko tos kruvinos dienos su parako dūmais, su gaisro ugnimpraeiti, dingti: Nuejo, nurū̃ko, aš ir užmiršau – toki tėr muno galva. Koks nepadorumas, kol nurū̃ko toki nešlovė pamilijai. Net man visi miegai nurūko. Kad mano vaikai būt taip darę, tai jau seniai būt viskas nurū̃kę (būtume nusigyvenę) tolyn nulėkti, nukristi: Kai aš įsisėdau į tą mašiną, galėjo plaukai nurū̃kt nuo galvos – tei nešė!. Visi stikleliai nurū̃ko nuo staloapdulkėti: Pro mus važiavo kareiviai, nurū̃kę, nudulkę. O tie žodžiai – vis apie senovės malūnininkus, jų miltais nurūkusias dienasdulkėms pakilti, sudulkėti: Ka movė keliais, tai tik dulkės nurū̃ko1greitai nubėgti, nuvažiuoti, nujoti, nuskuosti, nukurti: Rūko i nurū̃ko, nespėjau ne subarti. Nurū̃ko numie kaip katinas su pūsle, ne atgal nepasiveizėjęs. Ne matyti nepamačiau, kaip nurū̃ko. Pusberniai tik į kojas – ir nurū̃ko. Tu kaip nurū̃ksi ir parrūksi, tu greita. Davatkums blogai: piningai pagalum, o šventiejai nurū̃ko į krūmus. Nurū̃ko po šimts pypkių. Arklys nusitraukė ir nurū̃ko kaip žaibas per laukus. Kap ištrūko, tai kap dūmas nurū̃ko. Mes bėgini (tekini) su žąsim i nurū̃kom. Kiškis per laukus nurūko. Kaip viesulas nurūko. Pasibaidė arkliai ir su vežimu kaži kur nurū̃ko. Neapsakomas džiaugsmas buvo ožkelei, nurūkus į mišką. Nelaiminga pelytė persigando, nurūko kaip be galvos, ir jos pėdos išnyko. Įsimetęs Anuprą į vežimą, nurūkdavo su savo dvejetu obuolmušių. Vanagiškių būriai nurūko kone tekini. Gaidys kap ištrūko, net sodelin nurūko. Bet ponas nė girdėti negirdėjo – rūkte nurūko prie savo kumelės. Vėl kvailutis užsėdo vilkui ant kupros ir nurūko. Meška šoko ir nurūko, jau antram krašte sušuko. Automobilis nurūko vieškeliu. Kaip vėjas nurūksta gaziukas.Nurūko, kur kaminus krečia (išmetė iš darbo). Šimtas namelių per lauką nurū̃ko (traukinys) nueiti (apie lietų): Debesys nurū̃ko šonu, in mūs neužlijodū́mais (dū́mu, į padángę) nurū̃ktisudegti: Oi, kad tu būtai ugnelėj sudegus, oi, kad tu būtai dūmeliu nurūkus!. Kaitros, sausros išdžiovina kaip paraką šilus, ir tada pakanka mažiausios kibirkštėlės, kad jie nurūktų dūmais. Žuvo mano penki vaikeliai; visa, ką užvargau per gyvenimą – dūmais nurūko. Rūtų vainikėlį vėjelis nupūtė, šilkų kasnykėlis dūmeliu nurūko. Daržinė, pirmam šrapneliui į ją pataikius, nurūko į padangęnepasisekti: Penkis kartus [žygis] pasisekė, šeštasis gali ir dūmais nurūkti. Jo troškimai gali dūmais nurūkti1 parū̃ktipradėti rūkti (apie dūmus ar degantį daiktą): Parūksta dūmai, ir mes išgirstam duslų sprogimo garsą. Sėdžiu po langeliu, žiūrau per langelį, ir parūksta juodi dūmai, parjoja bernelis. Degtukas sučirškė, parūko dvokiančiais dūmais ir užsiplieskė mėlyna liepsnele. Ant kraigo galo [nuo šūvio] parūksta senas gandralizdis.kiek leisti dūmus: Sumūryta pečius neblogai, ale tik truputį parūksta.kiek prieiti, patekti dūmų: Gal iš žertuvės gryčion parūko.apsinešti dūmais: Mėlynas dangus dūmais parūko. Rūtų vainikas ugnėj sudegė, šilkų kasnykas dūmais parūkokiek pabūti dūmuose, aprūkti (apie mėsą, žuvis): Parūkusi mėsa kartipakilti (apie dulkes), sudulkti: Nu, ir nugniaužė jis raitas keliu, net dulkės parū̃ko!. Daužės vištos iš bulbų, net smėlys parū̃ko. Nuo Smalininkų parūko kelias. Tai, be abejo, lėkė naujos priešo mašinos. Kai bėris įsileisdavo, tik dulkės parūkdavopasklisti, pabirti: Kap papurtė vanagas vištą, tai tik plunksnos parū̃ko. Kai išsigando lapė, kad šoko, tik lapai parū̃ko per mišką. Balta sniego banga nudegino veidą, prieš akis sūkuriais parūko stambios snaigės. Tie du obuoliai nugriuvo, o tas diedas parū̃ko pelaisdingti, išnykti: Tik kad sugiedojo gaidys kažin kur toli, visi šokikai parūko tiktai kaip dūmai. Padekite neturtingąsias pirkias, bajorų kiemus ir valdovo pilis, kad nei vieno šipulio neapdegusio neliktų, kad su dūmais nelaimė parūktų. Jei aš kokią tokią valdžią turėčio, tas (paprotys) seniai jau būt parūkęssmulkiai palyti: Jau nebelyja – biškį parū̃ko ir nustojogreitai pabėgti, išbėgti, išvažiuoti: Parūko padulko [vilkas] per balas!. Atejus naktie, vokyčiai parūko gumbais nešinys nu lietuvių brūklių. Tautoriai po tos mūšos kaip rūkte parūko iš gudų. Bušė Pikčiurnienė, – Barbė viską matė, – skaudžiai įsižeidusi, nė su kunigu neatsisveikinusi, įsėdo į savo karietą ir parūko namo. Gėdino tą preikšą, ale tas kepurę pakėlė i parū̃kodū́mais parū̃ktisudegti: Aš nesiliausiu keršijęs, kol paskutinė jo pilis dūmais parūks!. Mano namai Veisiejuose dūmais parūko. Pamatysi, pamatysi, kad visi šitie turtai dūmais parūks, kai nors vienas šventinto vandens lašas juos palies. (V.Krėv).išnykti: Ilgai belaukiant, kantrybės pritrūko ir visi geri norai dūmais parūko.1 parrū̃kti greitai parbėgti, parvažiuoti, parjoti: Matau, parrū̃ksta su arkliais, t. y. parjoja. Perkūnija sugrumėjo, visi vaikai numo parrū̃ko. Parrū̃ko kaip velnias, dūšią pagavęs. Mergos tuoj visos namo parrū̃ko. Bet vos tik ji išėjo, tuoj tekina parrūko namo. Bernatonis tad už arklių ir namo parrūko.1 pérrūktinustoti rūkti: Lauk, kol dūmai párrūksper daug įrūkti: Kai pérrūksta, tai paskui dūmais atsiduoda1 prarū̃ktidingti, praeiti, išnykti, išsisklaidyti: Buvo girtas, bet kai pasakė, kad namai dega, tai prarūko arielka. Nieko, greit prarū̃ks. Viskas praejo, kaip dūmas prarū̃kogreitai prabėgti, pravažiuoti: Tuo vieškeliu prarūkdavo kartais dviratis. Pro mus titai prarū̃ko. Takeliu vaikų būrelis prarūkodū́mais prarū̃kti sudegti: Ak, kad tu dū́mais prarū̃ktum!1 prirū̃kti1prieiti, prisirinkti dūmų: Prirū̃ksta sulig langų be kamino pirkioj. Prirū̃ko pilna gryčia dūmų.Pilnas proto, kaip kaminas dūmų prirūkęs.1apsitraukti suodžiais: Greit prirūksta kaminėlis [lempos]. Jūs te kaip nueiste, tai naraviai (atsargiai), ba labai prirū̃kępridulkėti: Neprirū̃ksta, nei nieko, vis švarus vanduo [uždengtas]. Prirū̃ko galva nuo to nešimo. Prirū̃ksta audžiant nosis, gerklė nuo tų visokių ryzų. Kad neprirū̃kt siūlai, surišk skareliūtėn1 surū̃kti1apjuodyti nuo dūmų: Surū̃ko sienos nuo kelmų dūmų. Praslinko ilgas surūkęs pastatas, šmėkštelėjo stoties budėtojo geltona vėliavėlė. Turia juk viskas surū̃kt i pajuoduot: rūko i rūko – pypkis pro pypkį. Čia reikia užtaisyt [skylę] – ką tik padedi, viskas surū̃ksta. Nemokyti buvo, surūgę i surū̃kę. Senas žmogus, surūkęs kap smertis. Toks gražus, toks poniškas, o ji – surūkusi boba. Surū̃ks staklelės juodais dūmais, apkris drobelės juodais dūmais. Langinyčia uždaryta, per jos plyšes matyti maža, surūkusi kamarėlė. Ant gembės kabėjo tarba, buvusi kada marga, dabar surūkusi. Gražesnės mūsų, nors surūkę, gryčios. Surūkusioje bakūžėlėje ir aukso rūmuose visur šunį rasi. Šalip ėjo sodietis, surūkusio raukšlėto veido. An veselių ir dainuškų, ant ulionių, večeruškų eina namo parsiplūkę, juodi, kai velniai surūkę. Eis mergytės, linus brukę, sudulkėję ir surūkę. Surū̃ko lyg pečiaus kakta.Mūsų žmonės smarkiai akli, tamsūs, be meilės, surūkę, ant rašto labai atkaklūs ir vangūs.YI rūkstant susirinkti, susitelkti (apie dūmus):Surūks visi dūmai pri vieno lango. Surū̃ko dūmai pri vieno lango (viskas susidėjo, viskas išaiškėjo), i nubaudėimti rūkti: Pirmiau dūmai surū̃ko, paskui liepsna pasirodė. Pardegė elektros – tik surū̃ko surū̃ko!. Vai kai aš užsėdau an bėro žirgelio – tik surūko juodi dūmai po žirgo kojelių.išrūkti (apie mėsą ir žuvis): Jau bus lašiniai surū̃kę. Matai, žuvis turėtum surū̃kti ir iškepti jaurūkstant sudegti: Ligi šita malkapalaikė surū̃ks, tai ir pečius išauš.Kad tu surū̃ktum su savo darbu! . Kad tu surūktum, negut mane prigavęs!sukilti (apie dulkes); imti dulkėti, sudulkėti: Kad movė, dulkės tik surū̃ko. Kai drožiau, tai tik skudurai surū̃ko, ir išdūmė. Trenkė užkulniais į grindis, jog surūko lentosaptraukti rūku, migla: Kad kada giedras laikas yra, o Šatrijos kalnas miglotas, surūkęs, tai ten gyvenantiejai žmonys numano, kad užstos laikas nepagados.greitai subėgti, sueiti: Kaip surū̃ko visi, kaip atidarė krautuvę – nieko nebežiūri, nė eilios.greitai kur atsidurti, būti padėtam: Kai gerai apsisukom (padirbėjome), tuo viskas surū̃ko (sukrauta) į kamarą1 užrū̃ktinuo dūmų pajuosti, prisitraukti suodžių: Nuo smalingos malkos kaminas ažrū̃ksta. Lėmpos stiklas ažrū̃kęs. Pirkios langai ažrū̃kę, nieko nesiregi. Ažrū̃ko pirkios lubos kai pirtès. Pečius vidury gryčios, ažrū̃kę, ažbuvę visur. Nuo tabokos gerklė ažrū̃ko.pasidaryti nešvariam, pajuosti: Išsivelėk (išsiplauk) bliūdą – ažrūkęs. Rankos ažurū̃kęprisipildyti dūmų: Oras … nuo miško gaisrų teip užrūkęs, jog saulės nematyti.imti rūkti: Ana skarele šmėstelėjo – dūmai užrūko, ir jos nėra.uždulkėti, užkristi dulkėmis: Pradulkėjo keli vežimai pro šalį, pradėm ir akys užrū̃kopradėti smulkiai lyti, migloti: Lietus vėl užrū̃koateiti (apie lietų): Bėkim, bo lietus užrū̃ksta. Kaži, a te lietus užrūksta, a oras toks?!greitai užbėgti (už ko ar ant ko): Vaikam tik parodžiau diržą – tuoj užrū̃ko an pečiaus. Katinas užrū̃ko ant trobosãkys užrū̃kusios nepastabus, nevikrus: Ė, tu, gaspadine, greitai apsisuki, tegul tavo akys nebus jau užrūkę. Nereikia ažrū̃kusioms aki̇̀ms būtie, i pati paregėsi.
Lietuvių kalbos žodynas
Vertėjas