Širdis

Širdis reikšmė

centrinis kraujo apytakos organas, esantis kairėje krūtinės pusėjeto organo ligakairioji krūtinės pusė, vieta, po kuria yra tas organasšis organas kaip žmogaus jausmų, nusiteikimų simbolis, išgyvenimų centras, vidaus pasaulisšis organas kaip meilės jausmo, palankumo, prieraišumo simbolisšis organas kaip jautrumo, gerumo, nuoširdumo simbolisžmogaus charakterio ypatybės, polinkiai, nusiteikimainuoširdumas, gerumas, jautrumas, atjautimastam tikromis dvasinėmis ypatybėmis pasižymintis asmuošis organas kaip žmogaus organizmo reagavimo, poreikių, fiziologinės būklės simbolismylimasis, mylimoji, brangusis, brangiojimaloninis epitetastoks maloninis kreipimasispiktumas, pyktissvarbiausia dalis; vidurys, centrasmedžio šerdisvarpo šerdisiš daigo vidurio išaugę centriniai lapeliaižiedo vidurysgubos vidurį sudarantys surišti trys pėdailino šiaudelio vidurio pluoštasgrūdo branduolyssėklalizdismestuvų vidurinė kartisgirnų varpstėcentrinė arklo dalispertrauktis, įšautysapskrita figūra, kurios viršus įlinkęs, o apačia pasmailėjusitikslasauskarėliaiankštpipiris paprikaskėtinė marenikėšilinis gvazdikasskėtinė širdažolėpievinis gencijonas

Kalbos dalis: moteriškosios giminės daiktavardis

Kirčiavimas: širdi̇̀s

Širdis frazeologizmai

(kieno) akmeñs (akmeni̇̀nė akmeni̇̀nga) širdi̇̀sakmeni̇̀ngos širdiẽs apie negailestingą, nejautrų: Musėt ãkmeno širdi̇̀s tavo – visi lekia, klykia, verkia, o jis nieko. Gal jo akmeni̇̀nė širdi̇̀s, kad nė kiek nesusigraudino. Akmeni̇̀nė jo širdẽlė, kad nepratarė žodelio . Ãkmenies širdes užkietėjusių žmonių. Mes teip kietos ir ãkmeningos širdiẽs. Atmainė tas akmeningas širdis savo. Sotaus širdis akmeninė.akmeñs (akmeni̇̀nę ) ši̇̀rdį turė́ti būti nejautriam, negailestingam: Reik akmeñs ši̇̀rdį turė́t, ka nepasigailėtum. Reik ãkmino ši̇̀rdį turė́ti tokį ligonį išgintiañkštą ši̇̀rdį turė́ti būti šykščiam: Ir didžiausiame bade erdvą, ne ankštą širdį turėtų.ankštõs širdiẽs beširdis.ant širdiẽs atpùlti atsiminti: Piktas anų apsiejimas atpuolė aniems ant širdies. Atpuolė karaliams ant širdies, jog čion tur būti galas anų kelionėsant širdiẽs (kam) dùnks staiga kilo nuojauta: Dùnks man ant širdiẽs, kad gali būt miręsant širdiẽs gulė́ti (gurksóti) kelti nerimą, rūpestį: Vengė vieni du pasilikti, nes žinojo, kad neprisivers pasisakyti, kas guli abiem ant širdies. Keli balsai pritaria, tegu Rokas Šimelis pasako, kas dar guli ant širdies. Man ant širdiẽs gùli, kodėl nepriėmiau tų našlaičių. Ant širdiẽs gur̃kso kaip koks akmuoant širdiẽs leñgva smagu, ramu: Lengva pasidarė jai ant širdies, kad niekas nežino, jog jis buvo padegikas. Leñgva manei ant širdiẽs, kad bernužis prie šalies. Užejo pyktis, išsibarei, tai nors in širdiẽs lengviaũ pasdaro. Kad būčiu mokėjusi atsirokuoti, būtų an širdiẽs lengviaũ buvę. Išsirėkiau, net ant širdiẽs lengviaũ pasidarė. Miške ne tep leñgva ant širdiẽs (baimė trikdo ramumą) ant širdiẽs li̇̀pti skaudinti, žeisti jausmus: Nereik li̇̀pti žmoguo an širdiẽs, i niekas nieko nedarysant širdiẽs negẽra (negerai̇̃) neramu, nemalonu: Nuo Tado kalbų negera ant širdies. Ant širdiẽs paliko negerai̇̃, ka pasakė. Šiandie man ant širdiẽs negẽraant širdiẽs plū̃duriuoja (plū̃dura) sakoma neprisimenant gerai žinomo dalyko: Stova ant galva, plū̃dura ant ši̇̀rdžia, o pasakyti nemoku – užmiršau podės vardą. Plū̃dura ant širdiẽs, o neatminu. An ši̇̀rdžia plū̃dura, bet negaliu atsimintiant širdiẽs saldùsmagu, gera: Net saldu ant širdies, lengviau atsikvėpiausilpna: Basas ant dagio užmyniau, ir ant širdiẽs saldù palikoant širdiẽs skriūdė́ti (skrūpsóti, slūgoti) neduoti ramybės, rūpėti: Jam šitas darbas skriūdė̃s in širdiẽs per visą gyvenimą. Man ant širdiẽs skrū̃pso. Tokia mislis po senovės slūgojo žmonėms ant širdiesant širdiẽs išspáusti padaryti, kad tvirtai įsimintų, įdiegti: Idant tąjag prisakymą parašytų ir ižspaustų̃ ant širdų̃ savų ištikimųjų.ant širdiẽs stóvi sakoma neprisimenant gerai žinomo dalyko: Stóva an ši̇̀rdžia tie grybai, bet neatminuant širdiẽs sùkasiNdŽ, Kv, Grd sakoma neprisimenant gerai žinomo dalyko: Sùkas ant širdiẽs, ale niekaip neateina ant liežuvio. Ant širdiẽs sùkas, nežinau, kaip pasakyti. Sukas ant širdies, ir negaliu atmintinuolat prisiminti: O užmirštie ir negalėjo, vis ji jam sùkos ant širdiẽs. Stov bernytis prie šalies, man vis sukas ant širdies.ant širdiẽs sunkù (sunkùmas, slėgù) labai neramu, rūpestis kamuoja: Man sunku ant širdies. Slėgù ant širdiẽs. Kaži koks sunkùmas ant širdiẽs – mažu kas atsitiko. Sunku ant širdies, tartum akmuo guliant tuščiõs širdiẽs nevalgius, negėrus: Nevalgyk tų obuolių ant tuščiõs širdiẽs. Ant tuščiõs širdiẽs išgėriau lašelį kirmineliuo numarinti. Dūmą užlupau ant tuščiõs širdiẽs, vos nesusivėmiau. Užvalgyk ko nors ant tuščiõs širdiẽs!árklio ši̇̀rdį turė́ti būti negailestingam, beširdžiui: Jei tùra árklio ši̇̀rdį, teemies, tenešies. (kieno) atbulà širdi̇̀s apie priešingai nusistačiusį: Norėsi kada mano draugystės, ale tada mano širdi̇̀s bus atbulàatkalõs (atkarõs) širdiẽs priešingai nusistatęs: Ans atkalõs širdiẽs, stačios, atkarõsatkaklià širdimi̇̀ nenoromis: Ans atkaklia širdžia žanijas, t. y. ne su malone. (kieno) atkragi̇̀ širdis; atkragiõs širdiẽs; apie priešingai nusistačiusį: Jau ne atkragi̇̀, ale palinkusi jo širdis į giminęatlapõs širdiẽsnuoširdus, atviras: Ji buvo šneki ir atlapos širdiesdosnus, gailestingas: Tokios jau ji atlapõs širdiẽs: ko paprašei, tą duos. (kieno) atrakà širdi̇̀s apie nuoširdų, atvirą: Širdis mano tau vienam test atraka. (kieno) atšiauri̇̀nė širdi̇̀s apie atžarų, negailestingą: Atšiauri̇̀nė širdi̇̀s, nemeilingaatvérta (ãtvira) širdimi̇̀; nuoširdžiai, tiesiai: Nieko neslėpdama, atvira širdimi palinkėjo savo palydovams, kad nešintųs nuo jos galvos. Ištieskime atvira širdimi vieni antriems taikos ranką. Nor, idant mes su tikra vilčia ir atverta širdžia su anuomi šnekėtumėmatvirõs širdiẽs nuoširdus, atviras: Atviros širdies žmogus.ãtžagaria širdimi̇̀ nenoromis: Teisybė, atžagaria širdžia [Keršis] valgydino ir girdė [besislapstantį Marių], plūsdamas, bet neišmetė iš savo pastogės. Kalbu poterius, vis kaip ir ãtžagaria ši̇̀rdžia, misliu, gal nenumirė. (kieno) áukso širdi̇̀s apie kieno didelį gerumą, jautrumą, nuoširdumą: Kad ne šviesioji panelė ir ne mūsiškio grafo aukso širdis, tektų Kaziukui gerai pavargti. Kad ir ruda rudinė, bet aukso širdis.auksi̇̀nę ši̇̀rdį turė́ti būti labai geram, jautriam: Kietas, sako, senis, tiktai kietas iš viršaus, o širdį turi auksinębe širdiẽs pasaitų̃ iš kantrybės išvestas: Paėdė mun širdį, aš jau be širdiẽs pasai̇̃tų. (kieno) blogà širdi̇̀s verčia vemti, šleikštu: Kas tau?.. Širdis bloga?.. ar valgei ką šįryt?. Musti širdi̇̀s y[ra] blogà, ka teip nieko nevalgai?dañgiškos širdiẽs labai geras: Dañgiškos širdiẽs žmogusdrū́kta širdimi̇̀ piktai: Paveizėjo į mune drū́kta ši̇̀rdžiadrūktõs širdiẽs piktas: Kiti būs ant manęs drūktos širdies. (kieno) drūtà širdi̇̀s apie nejautrų, negailestingą: Širdis faraono yra kieta (paraštėje drūta).drūtõs širdiẽsnegreit susigraudinantis, nejautrus: Labai drūtõs širdiẽs – jį sunku pravirkdytdrąsus, tvirtas: Drūtos širdies esmi.drū̃tą ši̇̀rdį turė́tibūti tvirtam, drąsiam: Nebijau nieko, nenusigąstu, turiù drū́tą širdẽlę. Drūtą širdį reik turėtie, kad ženytis reik pradėtie.būti piktam, priešiškai nusiteikusiam: Visi turėjo drūtą širdį ant tėvo, kad taip užsikepėdvejókios (dvi̇̀linkos) širdiẽs veidmainingas: Bėda žmogui dvilinkos (dvejokios. ) širdieser̃dvą ši̇̀rdį turė́ti būti dosniam: Ir didžiausiame bade erdvą, ne ankštą širdį turėtų. (kieno) geležina širdi̇̀s apie negailestingą, nejautrų: Jisai teipajag geležinas ir užkietėjusias širdis žmonių traukia savęsp.gýva širdimi̇̀ labai (prašyti, norėti): Nebesipykiat, gýva ši̇̀rdžia prašau, kad ateitumi savo motynos aplankyti. Gýva ši̇̀rdžia norėčio, bet negaliugrýna širdimi̇̀ nuoširdžiai: Aš jam sakiau grýna ši̇̀rdžia. Kad nori, gali netikėtį ši̇̀rdį (kas) patinkamas: Aš nueisiu į lauką, kur šimtas šienpjovėlių, aš išsiskirsiu, aš išsirinksiu sau į širdį bernelį. Aš už jo nėjau: jis man ne in ši̇̀rdį. O kas ma[n] iš to didžio kraitužėlio, kad n' į ši̇̀rdį mergužėlė!. Šinkoriui tas avinėlis vėl labai į širdį buvo. Jam tokia dovana labai į ši̇̀rdįį ši̇̀rdį įáugti pasidaryti labai mielam, artimam, savam: Tas miestas man taip į širdį įaugo. Kiekvienas namų, laukų, girios kampas pasidarė kaži kokia brangenybė, tiesiog į širdį įaugusiį ši̇̀rdį bélstis (prisibélsti) stengtis būti suprastam, veikti jausmus: Poetas neturi patikti. Tačiau jam privalu jausti, ar jį girdi, ar jo klausosi, ar jis žadina nerimą, beldžiasi į širdis. Ir aš maniau, kad mano knygos į tavo širdį prisibelsį ši̇̀rdį įsidėji̇̀mas; įspūdis.į ši̇̀rdį dė́ti[s] (įdė́ti, įsidė́ti, sudė́ti) dėmėtis, įsidėmėti: Aš dėmiuos, t. y. į ši̇̀rdį dedúos. Viską įžiūriu, seku ir į širdį vis dedu. Akys žvelgia pro kaktą labai įdėmiai, viską nori pamatyti, įsidėti į širdį, įsiminti ilgiems metams, nes nežinia, kada vėl sugrįš. Imsiu tamstos žodį, savo širdiñ dė́siuos, eisiu bėgsiu par ūlyčias žmonėm sakinėtų. Tavo žodžius aš į ši̇̀rdį įsidė́jau: tu užmiršai, o aš neužmiršau. Visi žmonės pagirdėkit ir į ši̇̀rdis įsidė́kit . Ką bernelis kalbėjo, širdẽlėn sudė́jau. Ilgos kalbos rėčiu gaudomos, trumpas žodis širdin dedamas. Atsitikimai visiems į ši̇̀rdį įsidė́jo. Pildykis ir žodžius motinos savo giliai įdėk ing savo širdį. Visi pagraudinimą į širdį įsidėjo. Savo širdina įdėsu aš jo dvasios dovanas. Tatai eš širdina demi, todėl nusitikėjimą nepametu. Širdesp dėjo [tą auką]. Širdysna (į širdį) demi. . Indemi, įspaudžiu širdin.į ši̇̀rdį digčióti jausti širdgėlą, nemalonumą: Jai digčioja į širdį, išgirdus [bobų] patyčių, kurios vadindavo Ignį vištgaidžiuį ši̇̀rdį di̇̀ngtelėti (di̇̀ngterėti, di̇̀ngstelėti, di̇̀mt, di̇̀ngst, di̇̀ngt) staiga kilti nujautimui: Raudona kaip žarija, o širdis tvaksi, tvaksi! – Mat iš tikrųjų patinku, – dingtelėjo į širdį. Di̇̀ngtelėjo į galvą, į ši̇̀rdį, kad nebus gerai. Man di̇̀ngterėjo į ši̇̀rdį, kad taip bus. Užgirdau vaiką rėkiant – man tik di̇̀ngst širdiñ, kad te mūsų Petriukas. Šiam dingt į širdį. Ir vėl man dimt į širdį, kad galėtume „Naująją“ imtistaiga sukelti nerimą, suneraminti: Žodis tas di̇̀ngstelėjo man į ši̇̀rdį.į ši̇̀rdį įdri̇̀btipatikti: Mergaitė į ši̇̀rdį įdri̇̀boįsiminti: Man ta giesmė įdri̇̀bo į ši̇̀rdį: kur aš eisiu, vis ją gieduį ši̇̀rdį dunksnóti (dùnkstelėti, dùnksterėti, dùnktelėti) kilti nujautimui: Dunksnó[ja] mun į ši̇̀rdį, kad turiu išlošti bylą. Dùnkstelėjo širdiñ, kad nebepasmatysmasukelti nerimą, suneraminti: Štai dunksterėjo jam širdin mislis: beg sulauksi rytdienos. Bet tuo metu dunktelėjo jam į širdį nujautimas. Tamsus nujautimas dunkstelėjo jam į širdįį ši̇̀rdį dùnskinti (dùngzginti, dùnkinti) stengtis būti suprastam, paveikti jausmus: Dunskinu į širdis jūsų. Dar vieną kartą prie jūsų atsiliepiu, dar dunkinu į širdis jūsų. Jau tai trečia diena, kaip dungzginu į širdį tavoį ši̇̀rdį dùrti (įdùrti) skaudinti: Į pačią širdį dūrė jo žodžiai. Ne vienas pasišaipo, gal ir nepiktai, bet duria į širdį. Man širdiñ indū́rė – išbėgo Česiukasį ši̇̀rdį įei̇̃ti (priei̇̃ti); paveikti, sujaudinti: Meilingi žodeliai in ši̇̀rdį priẽjo . Vėjelis papūtė, smiltys sudulkėjo, matulės žodeliai širdelėn priejo.į ši̇̀rdį užei̇̃ti įsipykti: Tas laidokas man tep žuẽjo širdiñ, kad in jį ir širdies neatvertauį ši̇̀rdį paėmi̇̀mas jautrus reagavimas: Pamislyk tamsta, koks į ši̇̀rdį paėmi̇̀mas, oje oje!į ši̇̀rdį įsiė́sti stipriai paveikti, labai įsiminti: Tie pokario metai taip įsiėdę į širdį, ir tik mirtis, matyt, juos ištrinsį ši̇̀rdį gli̇̀žti (įgli̇̀žti) patikti: Brolis dėdei gliñža į ši̇̀rdį, t. y. sringa, tinka, togiasi. Merga įgli̇̀žo į ši̇̀rdį berno.į ši̇̀rdį gnýbtelėti (įgnýbti) staiga suneraminti: Praniukui kažin kas į širdį gnybtelėjo, pro duris išėjo. Man išgirdus, kaip gnýbte įgnýbė į ši̇̀rdįį ši̇̀rdį gùlti patikti: Man bagota širdiñ gùla kaip ir kokia bėdaį ši̇̀rdį im̃ti[s] (paim̃ti) jautriai išgyventi, jaudintis, sielotis: Par daug viską į ši̇̀rdį jemi̇̀. Nereik teip labai im̃t į ši̇̀rdį. Nė[ra] ko čia didliai im̃ti į ši̇̀rdį – be tokių vaikų jau neprapulsiu. Neim̃k į ši̇̀rdį, ana ta (tai) taip juokuo[ja]. Nesiim̃k jau teip į ši̇̀rdį – aš nieko bloga nesakiau. Pasakė kas ką, i pàėmei į ši̇̀rdį. Nereik visų niekų taip imtis į širdį. Tu neimk širdin, ką aš sakau, ir netikėk per daug mano žodžiais. Buvau nekantrus, kiekvieną pražangą, net ir mažiausią, ėmiau širdin kaip asmenišką įžeidimą. Ji labai jautri ir viską skaudžiai ima į širdįįsiminti, įsidėmėti: Kieno žodžius širdynà (į ši̇̀rdį) im̃tis, dėtis. Girdėtus žodžius imkiat į širdis savas. Jokūbas jos žodžius taip į širdį paėmė.į ši̇̀rdį įsikaliavóti įsidėmėti: Įsikaliavók, vaikali, į ši̇̀rdį, kad tokios motynos nebrasi daugiau niekurį ši̇̀rdį įki̇̀bti (įsiki̇̀bti) padaryti įspūdį, poveikį: Jausmas į širdį įkimba. Lamsargienė jautė, kaip vyro žodžiai tvirtai įsikimba širdin, keldami ir didindami viltįpatikti: Į ši̇̀rdį įki̇̀bo mun tas paršjonis. Ir teip jis karaliui įkibo į širdį, kad jau ir karalystę ketino jam pavestį ši̇̀rdį kliudýti paveikti, sujaudinti: Pirmosios dainos lietuviškai man širdiñ kliùdėį ši̇̀rdį kri̇̀sti (įkri̇̀sti) patikti: Vokiečiukas teip krito į širdį mergaitei. Oi mergele, mergužėle, tu graži mergele, tu įkritai man į širdį kaip gaili raselė.daryti įspūdį, jaudinti, sujaudinti: O kas skaitant tau pirmiausia krito į akis bei širdį?. Įstabus anos kryžius, labai toks į ši̇̀rdį ir į akį kremt?̃s (krintantis). Nes Tamošius viską girdi: žodžiai krinta jam į širdį. Įkrito man į širdį tie žodžiai kaip ligoniui sveikata. Vienas žodis, į širdį įkritęs, sužavės nekalčiausius sapnus. Tavo žodžiai mun į ši̇̀rdį įkri̇̀to, neužmiršiu anų lig pat smerčio. Tas pamokymas tikrai įkrito į širdįį ši̇̀rdį li̇̀pti (prili̇̀pti) labai patikti: Kad berneliui pritikau, į širdelę prilipau. Labai ją pamylėjo, prili̇̀po in ši̇̀rdį. Aš to žmogaus negaliu dabot, nelim̃pa širdiñ. Lietuva Močiule, mylimoji mano! Visi tamstos meilūs žodžiai į širdį man limpaį ši̇̀rdį lį̇̃sti jaudinti, skaudinti: Stačiūkiški žodžiai į ši̇̀rdį leñda, negaliu užmirštiį ši̇̀rdį įlį̇̃sti patikti: Petrui Vyturytė buvo į ši̇̀rdį įliñdus. Prievarta į širdį neįlįsiį ši̇̀rdį pùlti (įpùlti, pripùlti) patikti: Púolei [į] ši̇̀rdį, mergužėlė, mergelė vargdienėlė. Ji savojo nepažino, kurs ing širdį puolė. Ir iškart kits kitam puolė širdin. Nuo vakar dienos įpuolei man į širdį. Jam pripúolė an ši̇̀rdį, ką ana gražidaryti įspūdį, jaudinti: Pamokslai puolė į žmonių širdis kaip kvepianti rasa vasaros vakarą, iš dangaus puolanti ant lankos žolynėlių. Kad … nepripultų širdiesp jo tuščias žmonių gyrius.į ši̇̀rdį įsisègti įsiminti: Tas jo pasakymas man in ši̇̀rdį įsi̇̀segėį ši̇̀rdį si̇́ekti veikti, jaudinti: Iš kur tu gauni balsą, kuris siekia į širdį?.į ši̇̀rdį įsisiur̃bti įsiteikti: Esmi tikras, ji greit įsisiurbs seniui į širdyį ši̇̀rdį skrū̃di neramu: Vis man širdiñ skrū̃di ir skrū̃di, ką gal aš negerai padariauį ši̇̀rdį smègti (įsmègti, smi̇̀gti, įsmi̇̀gti, sri̇̀gti, įsri̇̀gti, stri̇̀gti, įstri̇̀gti) DŽ, NdŽ daryti įspūdį, veikti, jaudinti: Tokie žodžiai smigtè smiñga į ši̇̀rdį: – Kam auginai?!. Žodžiai mokintojaus teip smego vaikui širdin, jog jis pradėjo apie tuos žodžius vis tankiau manyti. Endzelyno žodžiai giliai man įsmigo širdin ir dar šiandie tebesmygso. Tas tavo žodis taip įstri̇̀go į ši̇̀rdį. Žodis srigte įsri̇̀go į ši̇̀rdį, t. y. įsmego. O Viliui ji (pastaba) įsmego taip giliai į širdį, kad jau, rodos, niekada neišdils. Jam įsmigo į širdį vargonų gaudesys. Širdin, kaip kaskart, taip ir šiandien, įsmigo nejaukumas… gal gėda?... Kartą Damazas buvo liudininkas vieno nemalonaus įvykio, ir tatai jam įstrigo giliai į širdį. Širdin įstringa nuotrupos dainoslabai patikti: Tas žmogus sriñga man į akis ir į ši̇̀rdį, t. y. tinka man. Anam yr įsmẽgusi į ši̇̀rdį Petronė. Per daug mergina buvo įstrigusi jam į galvą ir į širdį. Tas vaikinas įsri̇̀go man į ši̇̀rdį, aš ilgiuos be jo. Įstri̇̀go į ši̇̀rdį ir niekaip negaliu iškrapštyt. Bet visais laimingai atsikračiau, ir nė vienas neįsmego taip giliai į širdį…į ši̇̀rdį smi̇̀lkt (srýgt) staiga kilti nerimui: Man tik smi̇̀lkt širdiñ – vaiko nėra. Smilkt į širdį kaip su yla. Srýgt širdiñ, [policininko] stovylą išvydusį ši̇̀rdį įspáusti; padaryti, kad tvirtai įsimintų, įdiegti: Įspausk į mano širdį tus žodžius. Indemi, įspaudžiu širdin. Savo parapijonams į širdis įspausti tiesą pasirūpinoį ši̇̀rdį įspjáuti žõdį įskaudinti, užgauti: Įspjóvė žõdį širdiñ – kol gyva neužmiršiuį ši̇̀rdį įšáuti patikti: Inšóvė šitoj merga man iškart širdiñį ši̇̀rdį patáikyti sujaudinti: Kaži̇́ kaip, ypač naktį, tas balsas pataiko man kaskart tiesiai į širdį. Stimburio paleista rakštis pataikė Beniui tiesiai į širdįį ši̇̀rdį vérti būti užgauliam, skaudinti: Vėrė man į širdį bernelio žodeliai.į ši̇̀rdį įsivõgti apgaulingu būdu palenkti į savo pusę, įsigyti palankumą, paveikti: [Heretikai,] įvógęsi ing širdis, turi nemažą asistenciją žmonių apsukui save.iki̇̀ širdiẽs dùgno (gelmių̃, gilumõs) labai (paveikti, sujaudinti): Paauglys berniukas žiūri į mus atvirai, vaiko laukinės akys sukrečia iki širdies dugno. Iki širdies gilumos tos žinios mane užgavo. Persigandęs iki savo bailiškos širdies gelmiųiš gerõs širdiẽs mielai, palankiai nusiteikus: Aš iš gerõs širdiẽs tau duodu – įsipilk ir valgyk. Iš geros širdies atiduoda jai paskutinę kamarą. Iš geros širdies sugrąžinome piningus, rastus maišuose. Tai tik ne iš gerõs širdiẽs motina išbėgo iš namų. Iš gerõs širdiẽs ir akmeniu metęs neužgausiiš [grynõs, pilnõs, tikrõs, visõs] širdiẽs nuoširdžiai: Pasišnekėsime tą naktį iš širdies, kaimynai, kaip broliai ir seserys. Sakyk, daryk iš širdies – tavimi patikės. Ne tiktai, kad mėšit, jus viernai pridabosu, bet ir iš širdiẽs, kad gramdyt reiks, pamokysu. Iš širdiẽs pasakysiu – senykščių dainų nemenu. Aš jau tep verkšlendama iš širdiẽs šneku. Ar vargai, ar rūpesčiai tep slėgia, kad atsidusai iš visõs širdiẽs?. Iš paskutinio, iš širdès duoda – negaili. Duosva uošvienei irgi uošveliui iš širdies dovanėlę. Padedu, ir iš širdiẽs padedu visiem. Reikia iš širdiẽs, darbais mylėt, ne žodžiais. Aš per visą amžią savo myliu tave iš širdies. Aš su vyru gyvenau iš širdiẽs (labai sutariau). Iš širdiẽs kaip meldys, i tai širdžiai tiek terandas. Jei to tereikia, tai aš iš visos širdies trokštu, kad jūs taptumėt gražiausias karalaitis iš viso pasaulio. Už tai šiam mokslo vyrui iš visõs širdiẽs dėkavoju. Verkia, rauda mergužėlė iš visõs širdẽlės. Bet broliai verkė iš tikros širdies. Dabar, Jonai, pasakyk viską, viską iš tikros širdies. Jiem, durniam, juokai, o ji iš tikrõs širdiẽs šneka. O bernai dar gyrės, kad koksai geradėjas kartais iš tikrõs širdiẽs šeštoką pridėjo. Tikėk manim, iš grynos širdies sakau. Apdūmoti iš širdies. Ragina mus, idant iž visos širdies apsigręžtume jop. Prisako, idant mylėtumbim … artimą savo, bet ne prastai, liš iš visos širdies. Teipo ir tėvas mano dangujęsis darys jumus, jei neatleisite iš širdų jūsų kožnas savamui broliui nusidėjimūse. Liepė save mylėt ižg visos širdès, dūšios, sylų ir dūmų tavų. Iš tikrõs širdès gailėtis. Ne iš tikros širdies už anus meldėsi. Iš pilnõs širdiẽs melstis.iš [visõs] širdiẽs įtempus jėgas, atsidėjus: Tu nedaužk jau iš širdiẽs, jau riktingai, ka nenuvargtumi. Kai reik kast [cukrinius runkelius], tai iš visõs širdiẽs raut. Suk iš širdies ir susuksi [sviestą]. Jauti, kad čia dirbama iš visos širdies, vadovaujant tvirtai rankaiiš širdiẽs dùgno (gilumõs, gilùmo, gelmių̃); labai nuoširdžiai: Prašom tave iš dugno širdies. Mes taipajeg iš širdies dugno atleisti ir mielai ger[a] daryti norim. Iš širdies dugno tur ta sentencija būti priimta. Galim permanyti paną Mariją gentainę savo Elzbietą seną iš dugno širdies tikrai bei didei mylėjusią. Neliausis užu tatai iš dugno savo širdies dėkavoti. Pilu stiklelį tau velydamas, iš širdies dugno tau vierydamas. Dėkoti iš širdies gilumos. Atsidūksėjo iš pat širdiẽs gilùmo. Dūksėk, atmindama ant manęs, iš gilùmo širdiẽs. Skaudu, kad gyvą, savitą, nuoširdų, iš širdies gelmių einantį balsą taip užgožę bedvasiai kanceliariniai šablonaiiš širdiẽs į ši̇̀rdį labai draugiškai, nuoširdžiai: Jis kalba iš širdies į širdisiš širdiẽs išplė́šti (išráuti) prisiversti užmiršti: Ko nedariau, kad tiktai išplėščiau tave iš širdies, girdi?. Šitiek metų praėjo, nužilo Juza, o ji – prieš akis ir prieš akis. Neišrausi iš širdies, ir ganapriversti atsisakyti, atsižadėti: Va, niekas [dainų] neišplė́šė iš širdiẽs. Proletarinės revoliucijos idėjų niekas nesugebėjo išrauti iš darbo žmonių širdžiųkai̇̃p [su peiliù] į ši̇̀rdį įdùrti (įkir̃sti); kai̇̃p pei̇̃lį įvérti į ši̇̀rdį labai sujaudinti: Aplink muno dukterį tik kelis žodžius teprasitarė, o mun kai̇̃p su peiliù į ši̇̀rdį įdū́rė. Pasakymas toksai kai̇̃p peiliù širdiñ iñduria. Sako, arklius išvežė, nu Jezus Marija, kai̇̃p su peiliù į ši̇̀rdį!. Pasako ką – kai̇̃p į ši̇̀rdį į̇̃kerta. Kàp pei̇̃lį širdiñ įvė́rė, tep sakydamaskai̇̃p medumi̇̀ (su svi̇́estu) tèpti per ši̇̀rdį labai patikti: Liucė pasirodė puikiai mokanti palaikyti kalbą apie vaismedžius ir seniui Vasariui kaip medum per širdį tepė. Anam gėda, o mun – kai̇̃p su svi̇́estu tẽpa par ši̇̀rdįkai̇̃p vi̇́ena širdimi̇̀ apie labai sutariančius: Bažnyčioj popiežiškoj … kaip viena širdžia vien visi žmones tiki.káršta širdimi̇̀ labai skubiai: Jis parbėgo karšta širdžia iš linksmybės. (kieno) kietà širdi̇̀skietõs širdiẽs apie nejautrų, negailestingą: Tamstai kas kita, tamstos ir galva sukta, ir širdis kieta. Širdį kietą vargiai pajudins, atgaivins. Mano širdi̇̀s kap akmuo kietà. Tėvo širdi̇̀s kietà kaip titnagas – kapeikos neišprašysi. Tas vyras yra arklaširdis, t. y. jo širdi̇̀s kietà kaip arklio. Kietas, kietas kūlis, bet tavo širdi̇̀s kietèsnė. I mano širdi̇̀s nebūt kietèsnė až prūsoko kriūtinę, kad turėčia (kad turėčiau, tai ir aš duočiau). Širdis žmogaus piktanorio yra kietesnė neg diamentas. Širdys mūsų est kietesnės neg uolos. Širdis, kietesnes ažu geležį, savęsp pagręžia. Atverk kietą širdį. Kietas širdis pats išminkštyk. Jis kietõs (nemielaširdingos) širdiẽs. Žmones širdies kietos velij tamsę vietoj šviesos. Jei klebonas kietos širdies, kad tu verksi – bus negirdįs. Nepasikrutino jo kieta širdis meilingais žodžiaiskūdà širdi̇̀s bloga, silpna: Buvo man kūdà širdi̇̀s, ir valgiau pieno pėtnyčio[je]. Skaud man galvelė, kūda širdelė, negaliu žalių rūtų skinti . (kieno) kupinà širdi̇̀s graudu: Kupinà mano širdi̇̀s: tiek gero padariau, o jis blogu užmokalengvà širdimi̇̀ramiai, nesijaudinant: Budreika negalėjo lengva širdimi praeiti pro dirvonuojančius laukus. Grįžo noras gyventi, susitikti su žmogumi, lengvesne širdimi pakalbėti apie derlių. Bet Trimaitienė lengva širdimi gali pasakyti, kad jos niekas nesiuntė, o ji patinejaučiant apmaudo, pykčio: Numok ranka į visas nuoskaudas ir atsisveikink lengva širdimidaug nesvarstant, lengvai: Mes noroms laukdavom pamokos galo, ir mokytojai lengva širdimi jas striukindavo. (kieno) lengvà širdi̇̀s; lengvõs širdiẽs apie jautrų, gailestingą: Mano bernelio lengvà širdẽlė, vis meiliejie žodeliai. Mano bernytis lengviõs širdẽlės, meilingos ir kalbelės. Anas labai lengvõs širdiẽs: prašai – ką turi, ir atiduoda. Žinau, jog tu esi maloningas, susimilstąs, lengvos širdies.leñgvą ši̇̀rdį turė́ti būti jautriam, švelniam: Žmonės nesandoringi …, nemeilūs (širdies lengvos neturį).li̇̀gi (li̇̀k) širdiẽs [davãlios] pakankamai: Gerose vietose darbo lig akių, o pavalgyti lig širdiẽs. Nieks nežadins mane kulti, guliu lik širdiẽs davãlios.li̇̀gi (li̇̀g) širdiẽs dùgno (gelmė̃s, gilumõs) labai (sujaudinti): Tai šimtą kartų esu ne tik pergalvojęs, bet ir pergyvenęs ir pajautęs ligi pat širdies dugno. Jis sujaudintas lig širdies gilumos. Jis peržvelgė visus ir kiekvieną atskirai, aštriu žvilgsniu perskrosdamas tą ligi širdies gelmėsmedaũs širdi̇̀s labai geras charakteris: Su juo reikia kantrybės ir medaũs širdiẽs. Nuo barnių ir medaũs širdi̇̀s sugenda. Tokioj draugėj ir medaũs ši̇̀rdžia gyvendamas supyksimedaũs ši̇̀rdį turė́ti būti labai gero charakterio: Jam, ir medaus širdį turėdamas, neįtiksimedi̇̀nę ši̇̀rdį turė́ti būti nejautriam: Kas medinę širdį turi, Dičiaus sielos nesugausmi̇̀nkštą ši̇̀rdį turė́ti būti jautriam, gailestingam: Mama tùra dideliai mi̇̀nkštą ši̇̀rdį, paprašyta ir dūšią tau atiduosminkštõs širdiẽs; apie labai jautrų, gailestingą: Jis geras, minkštos širdies žmogus. Ot žmogus gailus, minkštõs širdiẽs – peteliuškės, musios aždaužt neduos. Minkštõs širdiẽs tus vaikas, atneša uogų. Burkuok – išburkuosi: ana minkštõs širdiẽs. Minkštõs širdiẽs buvau, kriokiau i pagadinau [akis]. Jis toks viliugis buvo labai, o tetė mano minkštèsnios širdiẽs. Pradėjo vyriškas rėkti, toks minkštõs širdiẽsne ant širdiẽs im̃ti kelti nerimą: Man tai kaip ir ne ant širdiẽs ẽma – tokį kelią važiuotnegerà širdi̇̀spykina, verčia vemti: Tupikiui vis seilės bėgo, kaži ko negera širdisneramu, nesmagu: Tėvuo negerà širdi̇̀s – vaiką svetima (pamotė) mušanegýva širdimi̇̀ labai išsigandus, bijant: Negýva ši̇̀rdžia parbėgau namonórs prie širdiẽs (į ši̇̀rdį) dė́k labai geras, malonus: In akis – nor prie širdiẽs dė́k, o už akių – šunis an kaklo karia. Ot gera seselė, nórs prie širdiẽs dė́k. Kol neužlietei [moters], tai nórs širdiñ dė́k, o užulietei – ir pekloj nebepasikavosinórs ši̇̀rdį pérverk sakoma, norint pabrėžti neįmanomą atlikti kokį veiksmą: Nórs ši̇̀rdį párverk, atviriau negaliu bepasakytinórs ši̇̀rdį [išė̃męs] ródyk (paródyk) sakoma, norint pabrėžti reiškiamą nuoširdumą, tikrumą: Nor ši̇̀rdį iš krūtinės išė̃męs ródyk – netiki. Nórs tu jam ši̇̀rdį išė̃męs paródyk – netiki, ir gatava!. Tu jam nórs ši̇̀rdį paródyk – netikės!nuo [pačiõs, pàt, tikrõs] širdiẽsKrž, Plm nuoširdžiai: Ji viską neslėpdama ir nuo širdies apsakė. Nu širdiẽ[s] sakau. Nuo širdiẽs teip šneka, kaip netikėsi. Mergšė nuog širdiẽs visa nupasakoj, visa. Tikėk, šneku nu tikrõs širdiẽs. Aš tau nū širdiẽs lykijau, kad pirktumi muno karvę. Gailinga motriška duoda nu pàt širdiẽs, o skūpai duodant iš gailesio skausmai širdį bado. Atsirado raudojėlė nuo pačiõs širdẽlės. Kas ne nuo širdies, tas ne prie širdies. Nuo širdiẽs! (sakoma, sveikinantis kaire ranka) Vkš įtempus jėgas, atsidėjus: Aš jai nuo širdiẽs dirbu, o jinai valgyt neduoda. Pliekam kartas (lošiame) nu širdiẽs. Kaip mūsų gyvenime, tai ka prilėksim, nuo širdiẽs griebiam i darom. Tekina nebėgu, bet žengu nu širdiẽsgardžiai, su apetitu, noriai: Geriam nuo širdiẽs. Aš tų kopūstų nu širdiẽs valgiaunuog širdiẽs dùgno labai nuoširdžiai: Mūsų kožna malda eis nuog širdies mūsų dugno.pakéltą ši̇̀rdį turė́ti labai norėti: Turė́jo pakéltą ši̇̀rdį ištekėtpei̇̃lis širdyjè apie didelį sielvartą: Dėl to griaudžiai verkiu ir ašarosn tvinstu, žiūrėdama ant vaikelius, jaučiu širdỹj pei̇̃lį. Širdė̃[je] pei̇̃lis didžiausisper ši̇̀rdįskaudu: Jam labai bus per ši̇̀rdį, kad jį aplenksi sveikindamasis. Pasakei ką, jam jau ir per ši̇̀rdį. Kaip mun par ši̇̀rdį buvo, ka tą vaiką daužo!. Jam geriau nieko nė nesakyk: žinai, kad tuoj bile kas – jam vis per ši̇̀rdįneramu: Kaip pasakė, kad arkliai pasibaidę išvertė, man par ši̇̀rdį: ka tik nebūt užmušę. Tas per ši̇̀rdį buvo, kam aš liepiauper ši̇̀rdį di̇̀gterėti (di̇̀lgt, di̇̀ngst, di̇̀ngstelėti, di̇̀ngsterėti, di̇̀ngt drýkst, dvi̇̀lkt, dvi̇̀lktelėti) staiga pajusti nerimą: Kap tik pasakė, tai tep ir di̇̀gterėj[o] per ši̇̀rdį. Di̇̀ngstelėjo man par ši̇̀rdį, kad išgirdau mirusį giminaitį. Di̇̀ngst man per ši̇̀rdį di̇̀ngsterėjo. Di̇̀ngst man par ši̇̀rdį, kad taip bus. Drūktenienei dvilktelėjo per širdį, jog čia ne su geru. Dvilkt jam per širdį, rodos, lygu Marikę pamatęs. Anas durst pirkion, man drýkst par ši̇̀rdįstaiga kilti, pasireikšti kokiam jausmui: Dilgt per širdį piktas jausmasper ši̇̀rdį ei̇̃ti (nuei̇̃ti, péreiti) darytis skaudu: Pareina vyras girtas – ei̇̃na par ši̇̀rdį, nežinai ką daryti. Tu užkerti man tokį žodį, kad man tik par ši̇̀rdį nuei̇̃naskaudinti: Kožnas tavo žodis mun par ši̇̀rdį ei̇̃naRMŽjaudinti, paveikti: Jis apsakė labai per ši̇̀rdį ei̇̃nantį žodį. Ir eit jiemus tas žodis per širdį. Giedokit, kad eitų per širdį kožnojo. Gražiai dainuoja – balsas nents par ši̇̀rdį ei̇̃na. [Pempė] užlaužia sparnus, siūsteli tau visai palei galvą ir taip skausmingai suklykia, kad net per širdį eina. Ta žinia, kad sūnus mirė, jam par ši̇̀rdį nuė̃jo. Par ši̇̀rdį párejo ta baisi žinia. Tie skambalai visada Uršulei nueidavo per širdįkelti nerimą, sujaudinti: Kožnas [kūdikio] sujudėjimas ei̇̃na tėvams par ši̇̀rdį. Kai išgirdau pasakojant apie nelaimę, taip ir nuẽjo par ši̇̀rdį. Mun párejo par ši̇̀rdį: kas čia daba galėjo naktį tą ugnį uždegti?. Kaip Šiaulius paminavo[ja] [per radiją], šiūšt taip per ši̇̀rdį i nuei̇̃na5. kilti, pasireikšti kokiam jausmui: Čiūžt par ši̇̀rdį tokia bailė párėjo. Ganda páreita par ši̇̀rdį, seniūną išvydus. Tas kvapas kažkodėl priminė tolimus vaikystės metus, prabėgusius kaime, ir švelnus graudumas nuėjo per širdįper ši̇̀rdį negerai̇̃ neramu: Jeigu vaikams kas blogai, tuoj motinai par ši̇̀rdį negerai̇̃per ši̇̀rdį nuskrósti labai sukrėsti, sujaudinti: Kap užgirdau, tai ir nuskrodė per širdįper ši̇̀rdį pérnerti labai sujaudinti: Kap žugieda, tai per ši̇̀rdį pérneriaper ši̇̀rdį smei̇̃gti labai išgąsdinti: Man kad smei̇̃gė per ši̇̀rdį!per ši̇̀rdį smi̇̀lktelėti (smi̇̀lkt, smélktelėti, nusmel̃kti) staiga pajusti nerimą: Juzai taip ir smelktelėjo per širdį nuo šito vardo. Karusiotė!. Smi̇̀lktelėjo jam par ši̇̀rdį: ar tas vaikas nebus tas pats, kurį liepė nužudyt . Tik smilkt per ši̇̀rdį nùsmelkė, kai išgirdau žinią. Man kad nùsmelkė par ši̇̀rdį: nė piniginės, nė pinigų!staiga kilti, pasireikšti kokiam jausmui: Par širdį nusmelkė kažkoks neramus jausmas. Nujautimas tik smilkt man per širdįper ši̇̀rdį vérti labai skaudinti, jaudinti: Vis tiek apsirėkiau: tos motinos balsas par ši̇̀rdį vẽria. (kieno) plati̇̀ širdi̇̀s; plačiõs širdiẽs apie geraširdį, dosnų: Motinos širdi̇̀s oi plati̇̀ vaikams!. Vyrų plãčios ši̇̀rdes, didelės akės, daug nora apžioti. Pundzius – plačios širdies žmoguspo širdiẽs (po ši̇̀rdžiai) (rus. пo cepдцy) patinkamas: Aš negaliu tokio vaikio gauti, koks munie po širdiẽs. Nėr man tokios po ši̇̀rdžiai, tai nenoriu suvisu [vesti]. Man ir ana ne po ši̇̀rdžiai. Kad po širdies mergelė, daryk greitai veseliją . Vystelis ankštas, žiedužis mažas, nėr po širdiẽs bernelis. O jeigu ir turtais paskendusios būtų… kaip ne po širdies – niekas nemalonupalankiai, sėkmingai: [Turtingam] visi daiktai po širdies jo sekėsi.po širdimi̇̀ palį̇̃sti prisimeilinti, patikti: Dar viena mokėjo palį̇̃st po mano ši̇̀rdžiaprasrūdytą širdį turėti (prieš ką) nekęsti: [Atskalūnai] tur širdį prasrūdytą prieš ją (Mariją).prie širdiẽs patinkamas: Ji man patinka. Ji man prie širdies. Marti mun pri širdiẽs, žentelis – ne pri širdiẽs. Mergaitės gi ne berniukai: močiai prie širdiẽs. Tas mažasis vaikas mun labiausiai pri širdiẽs y[ra]. Aš iš visos Lietuvos neišsirenku mergos, katri būtų man prie širdiẽs. Tau tai sodyba visą laiką buvo prie širdies. Man šitas darbas prie širdiẽs. Man labai prie širdiẽs toks jo pasakymas. Tėvo amatas ne prie širdies sūneliui?. Jai arčiau prie širdies arkliai, ir tiek. O mėsa vis prie širdiẽs arčiauprie širdiẽs (prie ši̇̀rdžiai) ei̇̃ti (priei̇̃ti) Vkš būti mėgstamam, tikti: Duona sveikam žmogui prie širdies eina. Nei̇̃ta pri ši̇̀rdie ta meisa. Kaip neįpili baltalo į putrą, ir nei̇̃na pri širdiẽsRMŽjaudinti, veikti: Vokiškai man daug geriau viskas prie širdies eina. Jokūbui tas priepuolis su pamokslu gan ejo prie širdies, rados truputį geresnis. Motinos kalba prie širdies nėjo. Mylo tėvo žodeliai pri širdiẽs priẽjo. Įsišneko sena tarnaitė apie viską, kas prie širdies priėjoprie širdiẽs kri̇̀sti (li̇̀pti, prili̇̀pti, pripùlti) labai patikti: Ta pasaka man nekrinta prie širdies. Tie balsai, rodos, limpa prie širdies!. Kaži kas nelipo ponui prie širdies, kad lažininkas toks jėgingas. Šarvas (pravardė) jam iš pirmų dienų nelipo prie širdies, o vėliau ir visai atgrasus pasidarė. Mes negalim eiti į liaudį su tokia kalba, kuri jai nelimpa prie širdies. Žodžiai nelimpa širdiesp, nemieli yra. Prilipai tu man prie širdies per šituos metelius kaip tikras sūnus. Patiko ir prie širdiẽs prili̇̀po. Paplaukiuo kalba jis, t. y. kas pripulna prie širdies, kas tinka. Ar ir tau tas sumanymas pripuola prie širdies?prie širdiẽs sliñkti būti mėgstamam, tikti: Žąsies meisa nèslenka pri širdiẽs: rakinėk ir rakinėk kaip karosąrañką padė́jus ant (pridė́jus prie) širdiẽs nuoširdžiai, atvirai, sąžiningai: Padėję ranką ant širdies, paklauskime savęs. Pridėjęs ranką prie širdies, bent pats sau pasakyk: „Netiesa, netiesa!“skaũdama širdimi̇̀ sielvartaujant, jaudinantis: Skaudama širdžia išleido mane tą rudenį tėvai į Marijampolę. Skaudama širdimi guodėsi dėl šių užgriuvusių įvykių. (kieno) skaudi̇̀ širdi̇̀s labai liūdna: Teip mums jau tikrai skaudi̇̀ širdi̇̀s paliko. Žinai, motinai širdi̇̀s skaudi̇̀ yra. Dukrele jaunoji, ar tavo skaudi jaunos širdelė?.smūtnióji širdẽlė; auskarėliai (Dicentra spectabilis).sugùrintą ši̇̀rdį turė́ti būti apimtam gailesčio, susigraudinusiam: Jei tiektai būtumbei nobažnumi, o širdį turėtumbei labai sugùrintą, gali jį apregėt. (kieno) stačià širdi̇̀sapie piktą, priešingai nusistačiusį: Širdi̇̀s stačià buvoapie išdidų: Stati širdis ir už didį savi turėjimas menko žmogaus yra labai bjauriu daiktu. (kieno) storà širdi̇̀s apie nejautrų: Širdis jų stora yra kaip taukai.su ãtbula (su ãtkala, su ãtkara) širdimi̇̀ nenoromis: Važiuoju į savanorius, bet su ãtbula ši̇̀rdžia. Su ãtkala ši̇̀rdžia duodu, t. y. nenorėdamas, supykęs. Su ãtkara širdimi̇̀ dirbsiu, kad neišleisi.su lengvà širdimi̇̀ nejaučiant apmaudo: Reik anuos pabaust su meile ir su lengva širdžia, o ne su rūstybe. [su]sunkià (apsuñkinta) širdimi̇̀ nusiminęs, prislėgtas: Su sunkia širdimi keliavo Elzė pas Mineikienę. Sunkià ši̇̀rdžia važiavau nuo savo kiemo. Taipo širdyje mislydama motina, norint ir su apsunkinta širdžia, nuėjosu káršta širdimi̇̀ labai skubiai: Lekia su káršta ši̇̀rdžia. (kieno) sunki̇̀ širdi̇̀s; sunkiõs širdiẽs apie nepaveikiamą, nenorintį susimąstyti: Sunki̇̀ jų (vaikelių) širdẽlė bus, kad svetimi mokins. Ik koleig būsite širdès teip suñkios, kodrinag mylite niekniekes.su pri̇̀slėgta (su prislė́gta ) širdimi̇̀ nusiminęs. su skaũdama (skaũdančia, suskaũdusia) širdimi̇̀ sielvartaujant: Kalbėjo su skaũdama širdimi̇̀. Pirmą savo vyrą buvau tokį bjauražmogį gavusi, kad už antro su skaũdančia ši̇̀rdžia beičio. Čionai galbūt puiku, jei žmogus ateina su nesuskaudusia širdimsu stačià širdimi̇̀ labai piktas, įpykęs: Atlėkė jau su tokia stačià ši̇̀rdžia, primanytų – užmuštų mane!su sudaužýta širdimi̇̀ nusiminęs, pažemintas: Štai dulkėse tavęsp vaitojam su sudaužyta širdimisu sujùdusia širdimi̇̀ susijaudinęs: Taip kalbėjo su sujùdusia širdimi̇̀.su sukùlta širdimi̇̀ nuolankus, nusižeminęs: Aš skundžiuos su gailinčia bei sukulta ir pakarna širdžiasu užáušusia širdimi̇̀ bejausmis, abejingas: Žmogus neapsileidėlis, ne su užaušusia tautiška širdimi. (kieno) šaltà širdi̇̀s apie abejingą, bejausmį: Argi likimas nenustos širdies man jaudinti šaltos?. Reikia jūsų šaltoms širdims tautiškos ugnelėsšáltą ši̇̀rdį turė́ti būti abejingam, bejausmiui: Akmenėlis turi šaltą širdį, – ir mažos našlaitės nesuprasšal̃tis pérėjo per ši̇̀rdį išsigando: Šaltis par ši̇̀rdį párejoši̇̀rdį ai̇̃trinti žadinti sielvartą, širdgėlą: Neverta tokiomis mintimis aitrinti širdies. Gana ir kūno žaizdųširdi̇̀s akmenė́ja (suakmenė́jo, užakmenė́jo) darosi nejautrus, šiurkštus: Daug turinčio širdis suakmenėjusi. Akmenė́jo, kol užakmenė́jo jo širdi̇̀s.širdi̇̀s al̃psta (apal̃po, álpėja, alpúoja ) apima didelis malonumas, pasitenkinimas (kai kas nors labai patinka): Išgirdo gražį grajijimą: grajija, ka ano širdi̇̀s al̃psta. Ievos, obelės kaip sužyda gražiai, širdi̇̀s al̃psta. Į Jonį veizant, mun širdi̇̀s al̃psta. Aš pamatau, mun širdi̇̀s al̃psta – neik nu šalies. Širdis alpo nuo meilių jaunikio žodžiųVkš, Sd labai norisi: Širdis alpsta miego. Saulelė lenda, kelsi – širdi̇̀s al̃ps, kaip miego norėsi. Eik gulti – álpės širdẽlė, ka reiks keltiA.Baran silpna, negera darosi: Man niežas buvo, labai niežėjo: draskysiu, trysiu – širdi̇̀s al̃psta. Šieną grėbant širdi̇̀s álpėjo – taip buvo karšta. Neišgėriau pusę stiklo – akys margsta, širdis alpsta. Ilsta man rankelės nuog sunkių darbelių, alpsta man širdelė nuog rūstų žodelių. Kad ji klaupė prie altoriaus, mano širdis alpo. Parstovėjom kojeles, skauda galvelė, al̃psta širdẽlė. Iš didelio skausmo apal̃po širdi̇̀sširdiẽs ankšti̇̀s rūpestis.širdiẽs antlaužai̇̃s labai nenoromis, purtantis, prisiverčiant.ši̇̀rdį ardýti kankinti: Tik neverkie, jaunulėle, neardyk širdelės.ši̇̀rdį suáudrinti sujaudinti: Tik veltui suaudrinsi savo širdelęširdi̇̀s áuga ima džiaugsmas: Petronėlės net augo širdis; mąstė – tat vis dėl manęs daroši̇̀rdį áuklinti labai pykti: Anys seniai in mus áuklina ši̇̀rdįši̇̀rdį áušyti (išáušinti) slopinti įkarštį: Daugel sviete yra mokslo sugadinto. Galvą temdžia, ši̇̀rdį áušo ir gaišina dūšią. (A.Baran). Švelniems jausmams širdyje neliko vietos – siaubas ir beviltiškumas išaušino tavo širdįširdi̇̀s atáušo (nuáušo) praėjo įkarštis, nurimo jausmai: Širdis ataušo ir nebesušilo, ir dainų dvasia kažin kur pasidėjo. Nuáušo širdi̇̀s mano, nemalonėjas jau. Matė nusiaubė smertį savo dukros, t. y. nutautė, numaudė, nuáušo širdis josši̇̀rdį badýti skaudinti, žeisti, užgauti: Tokie žodžiai tik ši̇̀rdį bãdo. Kaip peiliais pradėjo badyti man tie iškalbinėjimai širdįširdi̇̀s brãška; ima sielvartas.širdiẽs brū́kšteklė malonus asmuo, simpatija: Širdiẽs tu muno brū́kštekle, kumet vedu besusitiksiav?. Širdiẽs brū́kšteklė tavo antai pareinaširdi̇̀s atbùko nusibodo, įgriso: Ir širdi̇̀s yra atbùkusi nu tų kningų skaitymoši̇̀rdį čiū̃poti jaudinti: Baisūs man abejojimai, dūmojimai širdį smarkiai čiūpoja.ši̇̀rdį dáigyti kelti rūpestį: Lobiai, kolei juos turi …, erškėčiais yra, kurie ši̇̀rdį tavą dáigo ir žeidžia.ši̇̀rdį dali̇̀nti atjausti: Tėvas nepatenkintas, o motina visiems širdį dalina. Dainom savo širdį kitiems dalinau, kol jos man pristigo pačiamširdiẽs damà mylimoji: Klauptis prieš savo širdies damą, glaudžiant ranką prie širdies, riterių epochoje buvo tolygu pareikšti jai simpatijąši̇̀rdį atidarýti atvirai, nuoširdžiai išsipasakoti: Tau tik vienai nebijau savo širdies atidaryti, jos skausmų ir apsivylimų parodyti. Ne kožnam žmogui teatidaryk širdį tavo, bet išmintingam. Man ranką padavei jautriai ir jauną širdį atdarei bendros žvaigždės varduši̇̀rdį uždarýti būti negailestingam, neatjausti: Kursai turėtų šio svieto lobį ir regėtų brolį savo reikalingą ir uždarytų širdį savo nuog jo, kaip gali meilė Dievo pasilaikyti jamimpi?.širdyjè užsidarýti nesidomėti aplinkiniu gyvenimu, gilintis tik į savo mintis: Užsidarė širdyje savoši̇̀rdį įdaũžti įskaudinti, įžeisti: Žodžiu tu savo įdaužei labai man širdį tankiaiši̇̀rdį sudaũžti būti nusiminusiam: Jis mano širdį palinksmino, kaip ji sudaužta vaitojo. Diena pagalbos aušta, išgis širdis sudaužtaširdiẽs uždavi̇̀mas (uždevi̇̀mas) įskaudinimas, įžeidimas: Subarsi – bus tik širdiẽs uždavi̇̀mas. Be širdiẽs uždevi̇̀mo ana negalia apseiti: patelža, ka akės plinkaširdi̇̀s dẽga (įsi̇̀degė, užsi̇̀degė) ima pyktis, siutas, apmaudas: Muno širdi̇̀s yra dẽganti – ar ans mune, ar aš aną užmušiu. Negaliu į pijoką nė paveizėti, tujau mun širdi̇̀s pradeda dègti. Užsi̇̀degė širdi̇̀s, ir pasakiau tiesą į akis. Kai pamatai skriaudžiamą žmogų, tai širdi̇̀s užsi̇̀degaBPDPapima susijaudinimas, sukyla jausmai: Kai pamatau oblių, pjūklą – traukia, ka širdi̇̀s degtè dẽga. Mano širdis degčia dega. Širdi̇̀s dideliai dẽga. Er nedegė širdys mūsų, kada kalbėjo su mumis ant kelio?. Iš tos gailystos insi̇̀degė širdi̇̀s. Tavo kalbų klausanties, širdi̇̀s nenoroms įsi̇̀degaširdi̇̀s i̇̀šdegė nurimo jausmai: Širdis jau išdegė, plaukai pražiloširdi̇̀s pérdegėpraėjo pyktis: Užsidegė, įtūžo, o kai perdegs širdis, ir vėl bus geriausias žmogusNdŽ praėjo įkarštis, nurimo jausmai.ši̇̀rdį uždègti sužadinti jausmus, troškimus: Nors nepažįstama esi pana, užudegi mano širdį savo maloningu veidu. Ne laužus, bet širdis uždekime savoši̇̀rdį dẽginti labai veikti, skaudinti: Neišraunama, neišplėšiama neužgesinamu aitrumu degino širdį Vinciūnė. Bet kur buvęs, kur nebuvęs, vėl apmaudas užlieja, degina širdį. Jos širdį degina Tėvynės ilgesys. Ta pati meilė, kuri taip labai dẽgina Tamstos ši̇̀rdį, ir munie įkvėpė žemiaus surašytąsias ailas. (Jn). Kremta siela jį ir it raudona gelžis degina jo širdį. Širdį ir kūną bjauriais ir gėdiškais pageidimais degina.ši̇̀rdį atideñgti atvirai išsipasakoti: Išdėsto visas savo idėjas, atidengia savo širdį ir dūšią…ši̇̀rdį dė́ti (įdė́ti, sudė́ti) rodyti daug nuoširdumo, meilės, labai rūpintis: Ponia Rainakienė jau seniai buvo išmokusi į santykius su vyrais nebedėt širdies. Jūs per daug širdies įdedate į savo darbą. Kiek naktų be miego prie žvakės prarymojau! Kiek širdies į ją (knygą) sudėjau!. Į vaiką visą ši̇̀rdį įdė́jo, o dabar tas skersom einaširdyjè išdė́ti saugoti, įsidėmėti: Eš išdemi tavo žodį mano širdyje. Sena giesmė apie septynis žodžius …, kurius kožnas krikščionis savo širdy kaip didį ir brangų lobį tur išdėti.ši̇̀rdį padė́tilabai mylėti: Tos visa doma į jį atkreipta, akys ir širdis padėtanusikamuoti: Ši̇̀rdį padė́si, kol prisiprašysi – pati pasidirbuši̇̀rdis sudė́ti susituokti: Dvi širdys sudėta, žiedai sumainytaši̇̀rdį nudi̇́egė pasidarė neramu: Sužinojau, kad atvažiavai, ir nùdiegė ši̇̀rdįši̇̀rdį sudi̇́egė pasidarė gaila, skaudu: Jo žodžiuose buvo tiek sielvarto, jog Ignotui sudiegė širdįširdyjè išdi̇̀ldyti užmaršinti: Rūstos dienos neišdildė dar jų širdė[je] praėjusių laimingų laikųši̇̀rdį di̇̀lginti (di̇̀lgyti, sudi̇̀lginti, sudi̇̀lgyti) graudinti, jaudinti: Jaučiu aš, kad širdį kažkas dilgina, ir ašaros man iš akių pasipylė. Jau tokia nelaimė žėdnam ši̇̀rdį di̇̀lgė. Ir namų pasiilgimas sudilgino jo širdelę. Kažkas skaudžiai sudilgė jos širdįširdyjè dilgsė́ti (dingė́ti, dingsóti) kilti nuojautai: O man visu keliu širdỹ dilgsė́jo, kad negerai, negerai pasbaigs. Dingė́jo širdỹ mano, kad taip bus, t. y. prijautė. Dingsójo man širdỹ, kad taip taps, bus.širdyjè išdi̇̀lti palengva užsimiršti: Palengvėle išdilo jos širdyje tėvynės atminimas. Goda jų širdė[je] buvo išdilusiširdi̇̀s diržė́ja (sudir̃žo) darosi nejautrus, abejingas: Jų širdys diržėjo, žvėrėjo. Sudiržo jos širdis, nebejaučia nei gailesčio, nei pykčio, neapykantos, meilės. [sàvo]ši̇̀rdį dovanóti (padovanóti) pamilti: Ko linki man ta spalva? – Kad jai savo širdį dovanotum. Jis dabar iš dėkingystės savo širdį bei ranką padovanojo.ši̇̀rdį draskýti (padraskýti, sudraskýti, drė̃ksti) labai skaudinti, kankinti, suteikti sielvarto: Eik lauk, žmonims nedraskýk širdiẽs. Apmaudas ir graudumas širdį jam draskė. Sopulys dresk širdį mano. Tik ši̇̀rdį padrãsko vaikas ir išvažiuo[ja]. Kam ji jam galvą suplėšiusi, širdį sudraskiusi…. Maži vaikai skreitą (žiurstą. ) drãsko, dideli – ši̇̀rdį. Jaunas drãsko skraitą, o suaugęs – ši̇̀rdįširdi̇̀s drẽba (sudrebė́jo) apima didelė baimė: Ne vienai mergai širdi̇̀s drẽba, kap atvažiuoja jos išimdyt. Širdi̇̀s drẽba, kojos linksta – po perkūnais tokis darbas!. Atminė brolių kalbas, akys žaibavo, skruostai kaito, širdis sudrebėjokyla didelis neramumas, susijaudinimas: Jau aš per veseilią mačiau [, kad nebus gerai] – net mano širdi̇̀s drebė́jo, kap jy ej[o] už jo. Pamatau aš jį girtą – net širdi̇̀s drẽba. Tai mano, tai mano širdelė dreba, ko mano mielasiai su kita klega. Jos širdelė sudrebėjo, ir netrukus ten inėjo, rausta rūtų vainikėlis . Ar tau širdi̇̀s nesùdreba, kad tokius javus ari?!. Širdis dreba apmaudu, matant tokį baisų mūsų apjakimą. Išvydus Tamstos rankutės raštą, man tuoj akys nušvinta, širdelė sudreba, visam tampa smagiaus. (A.Baran).širdi̇̀s nudri̇̀bo [lig kulnų̃] pasidarė nemalonu: Kai pasakė, kad ženijas Oną, tai man širdi̇̀s lig kulnų̃ nudri̇̀bo. Man žiūrint an juos, širdi̇̀s nudri̇̀bus – gyvena kaip galvijai. Bet čia atsiminė du pūru sėmenų, prižadėtų pasėti, ir širdis nudriboširdi̇̀s apdrỹkopasidarė negera, šleikštu: Nu medaus munie ir širdi̇̀s apdrỹkopasidarė nemalonu, atsipyko: Skaito, skaito, i širdi̇̀s apdrỹkstaširdi̇̀s drùmstelėjo kiek susijaudino, susierzino: Širdi̇̀s mano drùmstelėjo ir atsileido, t. y. supykęs atsileidau.širdiẽs sudrumsti̇̀mas susijaudinimas: Sudrumstimas, sujudimas širdies.ši̇̀rdį uždrū́tinti; padaryti nejautrų, abejingą: Neuždrūtinkit širdžių savų.širdyjè dunksė́ti būti nuolat prisimenamam: Dùnksi man širdỹ žodis anos.ši̇̀rdį dúoti (pridúoti) reikšti meilės jausmus: Davei rankelę, dúok ir širdẽlę; būsiv mudu draugalėliu. Jis su tavim kalba, tau ši̇̀rdį pridúoda, o kap užsigrįžta, kitai ranką duodaši̇̀rdį atidúotiVkš ką tik įmanoma padaryti, kad kitam būtų geriau: Jau teip aš ją myliu, pagatava ši̇̀rdį atidúot. Mylėdama mus, įmano širdį atiduoti!. Ta moterė atidúoda ši̇̀rdį, tamsta nebijok, pirk. Kai geras – ši̇̀rdį atidúotų, kai supyksta – į šikną įkąstųišsižadėti žmoniškumo, orumo: Tai gobštus žmogus: gatavas už pinigą ši̇̀rdį atidúot. Gatavas tau širdį atiduoti, bet ne skatiką.ši̇̀rdį uždúoti įskaudinti, įžeisti: Iš lėto šnekėjo, rodos, bijodamas ką bloga prasitarti ar širdį kam užduoti. Marčios pasakymas, matau, tau ši̇̀rdį ùždavė. Kaipgi neverksi, kad ši̇̀rdį ažùdavė. Ale Paulina teip ši̇̀rdį ažùdavė, kad parnakt miegot negalėjau. Tu kasdien man uždúodi ši̇̀rdį, kaip aš galiu ilgiau kęst?!. Nesu širdiẽs uždẽvusi nė vienam, i tamstai neuždúosu. Tai dar̃ dovanok, mylimas tėveli, gal kada ir labai nepatikom, širdẽlę ùždavėmši̇̀rdį (širdyjè) dùria neramu, graudu: Širdỹ kaip ir dùria – turi̇̀ atvažiuot. Mun ši̇̀rdį dùra, ka ans mirs. Ši̇̀rdį dùria, kai pažiūriu in obeles: abu sodinom, o dieduko jau nebėrši̇̀rdi̇̀s atsidū́rė kulnysè labai išsigando: Išsigandau – širdi̇̀s net kulnysè atsidū́rėši̇̀rdį džiovi̇̀nti (išdžiovénti) kelti nerimą, ilgesį, kankinti: Sakykai, kokia pričyna tavo širdelę džiovina?. O svajonės tos širdį džiovino. Kai papuoliau neščėslyvui dūkui, išdžioveno mano širdį kai liepą.širdi̇̀s džiū́sta (sudžiū́vo) nyksta, silpsta nuo kentėjimo: Be tėvynės širdi̇̀s džiū́sta. Džiū́sta vysta širdužė̃lė kai̇̃p lanko[je] šienelis. Suvyto rūtelės man rankoj beturint, sudžiūvo širdelė ant tavęs bežiūrint . Rankos jiemus nupuls, ir visos širdys džius.ši̇̀rdį ė́da skaudu: Tėvas piktas – man ši̇̀rdį ė́da. Sūnus sirgo, ši̇̀rdį ė́dėširdžių̃ ėdi̇̀kas viliotojas: Kaune jis buvo žinomas kaip vienas iš įžymiausių širdžių ėdikų. Ji pasidarė diduomenės širdžių ėdikė, demoniška suvedžiotoja, aistringa nuotykių ieškotojaširdiẽs apėji̇̀massilpnumas: Prieš visokeriopas vidurių ligas bei negales, širdies apėjimą.susierzinimas: Jis tokiu piktumu kalba iš širdiẽs apėji̇̀moširdi̇̀s apė̃jopasidarė bloga, silpna: Ka davė į pilvą, ir širdi̇̀s apẽjo. Muno širdi̇̀s apẽjo, ir aš nukritau musintais į skruzdyną. Jau tatai tretį kartą mun apei̇̃na širdi̇̀s, ir galva teip apsisuka, suūža, nė akimis negal bematytiKpč pasidarė skaudu: Širdi̇̀s apẽjo motynai nu tokių žodžių. Širdi̇̀s apẽjo, negaliu liauties. Kai pagalvojau apei visus anų darbus, širdi̇̀s apẽjo. Apei̇̃na širdi̇̀s, ugnis leka iš akių, bet viską numanauširdi̇̀s apė̃jo kraujai̇̃s pasidarė nepaprastai skaudu, apmaudu: Man net širdi̇̀s kraujai̇̃s apei̇̃na, kai jis teip šnekaširdi̇̀s atė̃jo į viẽtą praėjo išgąstis: Dar aš turiu palaukt, dar mano širdi̇̀s turia atei̇̃t į viẽtąširdiẽs pérėmimas susijaudinimas: Iš širdies perėmimo verkdamas dėkojo. Atsiliepimas iš perėmimo širdies vos girdimas buvo.ši̇̀rdį apei̇̃tipasidaryti pikta: Kitą sykį žmogui ir ši̇̀rdį apei̇̃na, o turi tylėt, ir gana. Man taip tukt ir apė̃jo ši̇̀rdįapimti gailesčiui: Kai pamačiau vaiką mušant, mun ši̇̀rdį apẽjoužgauti, įžeisti: Su tokia kalba ans mun tik ši̇̀rdį apẽjoši̇̀rdį ė́sti (apė́sti, daė́sti, įė́sti, išė́sti [su duobelè, su kraujai̇̃s, urvai̇̃s], paė́sti [kruvinai̇̃, lig kraũjo], pérėsti, prisiė́sti, susiė́sti, užė́sti) įkyriai, nepakeliamai kankinti, varginti, graužti: Iš vaikų dartės nieko gera, tik ši̇̀rdį ė́da. Ė́da ši̇̀rdį ir galvą tus vaikas, kap jis be manę gyvens. Ė́sk muno ši̇̀rdį kaip kirmgriauža koks!. Graudulys, rauda man širdį ėda. Graužas ši̇̀rdį ė́da. Nuliūdimas širdis jų ėdė. Jau vargai ir ši̇̀rdį apė́dė. Razkurdau viena ugnį, sėdžiu ir verkiu: anas tep man ši̇̀rdį išė́dė. Rupūžė ta, kaip ana ši̇̀rdį yra išė́dusi!. Ana mun ši̇̀rdį yra išė́dusi urvai̇̃s. Ši̇̀rdį išė́dė su kraujai̇̃s tie rūpesniai. Ši̇̀rdį su kraujai̇̃s išė́da ligoniuo, kad garai, dūmai trobo[je] tyvelio[ja]. Barniai mun ši̇̀rdį su duobelè išė́dė. O, daug širdiẽs prisiė́džiau, būdama su savo vyru. Verčiau būčiau nebegrįžęs namo… Širdį tik susiėdžiau parėjęs, ir ganaįgristi, įsipykti, įkyrėti: Širdį ėstinai ė́da tie pasiutėliai, pats matai, kaip siunta. Širdi̇̀s buvo įė́sta, nekenčiau [anytos]. Daė́dė jau jis man ši̇̀rdį. Ji visur kišasi, visiems apėda širdį. Tu mun ši̇̀rdį paė́dei su savo kalbomis. Sūnus tėvui įsipiktino – širdį paėdė tėvui. Tas valkiojimos naktims paė́dė mun ši̇̀rdį. Tu man lig kraũjo ši̇̀rdį paė́dei!. Tu mun širdį jau kruvinai paėdei. Priseis dvasna ir tam svieto ėdžiai – visims jau ši̇̀rdį paė́dė. Kaip ši̇̀rdį gerai paė́dė, ir nekenčia. Ėgu jis numirs – teip ši̇̀rdį parė́dė – man nė ašara neišeis. Ka mun taip paė́dė ši̇̀rdį ta senatvė!. Gyvenam pri miško, pri, šernai širdį paėdė. Įsakymai ne taip jau širdį paėda kaip nuolatinė baimė. Párėdė [sūnus] motinai ši̇̀rdį, ir lėkė prašyti, kad į karūmenę paimtų. Septynias pačias ne niekus turėjau, párėdė ši̇̀rdį kaip kirmys kokios. Ažė́dė ana man ši̇̀rdį, ažė́dėši̇̀rdį suė́stipatraukus, suviliojus išsekinti jausmus: Vyras diktas, skaistaus veido, ne vienai panelei, sako, jauną širdį suėdęssugadinti nuotaiką, sudrumsti ramybę: Suė́dė ši̇̀rdį ant visadosši̇̀rdį gadi̇̀nti erzinti, dirginti: Kam mergeles masini, anų širdį gadini?!. Neturiu vilties ją apsiženyti, nenoriu nė jos širdelės gadintiši̇̀rdį pagadi̇̀nti moraliai susmukdyti: Dvare daugel papiktinimų, kurie pagadina širdį. Širdes junso pagadino paleisti geidimaiširdi̇̀s nusigañdo prasta savijauta, negẽra: Man vis toki širdi̇̀s nusigañdus.ši̇̀rdį atgáuti nusiraminti: O šeimininkė pririšta prie vietos, prirakinta ligi grabo lentos, ir nei algos, nei gero žodžio širdžiai atgauti. Teip nesmagu, nėr kur širdiẽs atgáutširdi̇̀s atsigãvo praėjo išgąstis: Mano širdis atsigavo. Širdžiai atsigavus, Liudvikas suvokė atsiradęs prie raudonojo namoši̇̀rdį užgáuti įskaudinti, įžeisti: Tu tik pamislyk, kaip ana tokiais žodžiais muno ši̇̀rdį užgãvo. Vaikas tik ši̇̀rdį užgáuna, nepadeda ma[n]. Tik tu girdėsi, mergele mano, žodelius rūstaujančius, širdelę užgaunančius.ši̇̀rdį géldinti (gélti, sugélti, gi̇̀ldinti, įgi̇̀ldinti, sugi̇̀ldinti, gi̇̀ldyti sugi̇̀ldyti) teikti sielvartą, širdgėlą: O tų kalbų visokių… – širdį tik gildo. Aš tik nenorėjau tau nieko sakyti, nenorėjau širdies geldinti. Aš tavo širdį geldinsiu, tau gailestį darysiu. Eik lauko, negi̇̀ldyk žmonims širdiẽs. Negi̇̀ldyk mano širdiẽs, t. y. neskudink, kad skaudėtum. Neerzink vaiko, negi̇̀ldyk jam širdiẽs savo saldainiais. Negi̇̀ldink mun širdiẽs be reikalo. Juozapui tokia netikėta nelaimė labai sugildė širdį. Tamstos tylėjimas man širdį sugėlė. Visu, kas sodiečių širdis gėlė, mokėjo sielotis ypač Jokūbas. Ilgesys jai ši̇̀rdį gẽlia. Kiek įgildins savo tėvų ir giminių širdis, kiek motinai bus ašarų. Gyvnašlumas širdą gildė. Tas atsiėjimas kryžokams sugildė širdįsužadinti jausmus: Sugi̇̀ldė ši̇̀rdį mergaitei ir pametėši̇̀rdį (širdi̇̀s) gẽlia (pérgėlė, sugė́lė, užsigė́lė, sugi̇̀lo) labai neramu, skaudu, kankina sielvartas: Gėlė širdys, veizint į dūmus savo kaimų, kurias kryžeiviai be meilės gruzdino ugnimis. Į ją žiūrint, ši̇̀rdį gẽlia. Jeigu tik sūnus nepareina, mun širdi̇̀s taip i gẽla. Mišką iškirto, tai net ši̇̀rdį gẽlia, kaip bauža matos. Mun širdi̇̀s gẽla, kaip sakyte sako, kad nebė[ra] ne tos karvės, ne piningų. Kad tau tep dantis geltų, kap man ši̇̀rdį gẽlia!. Skauda galvužėlė, gẽlia širdužė̃lė, negaliu pastovėti. Dar vis netikėjau. Bet dabar, kai jau paminėjo Vilnių, taip ir sugilo širdį. Sugilo širdis, ir graudžiai apsiraudojau. Sugi̇̀lo širdi̇̀s ir ano, kaip išgirdo merges dainiuojant. Sužinojau, kad atvažiuoji – sugė́lė ši̇̀rdį. Taip ant karto širdi̇̀s sugi̇̀lo – būs negerai. Mun širdi̇̀s sugi̇̀lo, kad nepaema vyro dėl karvės slėptos. Motinos širdis sugelta dieną naktį maudžia. Užsigéls širdi̇̀s, kad pajus sūnų žuvusį. Jau ši̇̀rdį pérgėlė [dėl sūnaus mirties]. Nė biškelio vyras mun nebrūpa, seniai jau muno širdi̇̀s gė́lė ir pérgėlėima pavydas: Ans mato, ka piningą gražį emi, širdi̇̀s i gẽlalabai norisi: I Ruiniuo širdi̇̀s gẽla ten įlįstiširdiẽs gėli̇̀mas sielvartas, širdgėla: Tu dar mun didesnę baimę ir širdiẽs gė́limą darei, su savo akimis į muni rodydamas, nekaip kad šunų skalijimai aplinkui kadagyną buvo girdėti.širdiẽs glėbỹs mylimas asmuo: Tai mano širdiẽs glėbỹsši̇̀rdį paglem̃žti patraukti, palenkti: Prie kiekvieno sugebėjo prilįsti, prisimeilinti, gerą širdelę parodyti ir kitų širdis paglemžtiši̇̀rdį glóstyti (nuglóstyti, paglóstyti) būti maloniam, teikti malonumą: Prisišokusi iki valios, atmins tetos vestuves, – juokėsi Drūktenis, o Kembrio pagyrimai širdį jam glostė. Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!. Ir taip jau mokėdavo jis širdį nuglostyti, kad ir juoda duona saldėjo jo rankose, ir kietas patalas nebebuvo kietas. Vaikų dovanos paglósto motinos ši̇̀rdįši̇̀rdį gnáibyti (sugnýbti) jaudinti, kelti nerimą: Man pačiam kartais kažkas gnaibo širdį, tik tiek, kad aš nemoku verkti. Kažin kas ir jam širdį gnaibė. Moteriškės širdį gnybte sugnybo liūdnas prijautimas. Jam ilgesys širdį lyg replėmis gnaibobūti nemaloniam, skaudinti: Geri žodžiai glosto ši̇̀rdį, prasti gnáiboši̇̀rdį gniáužti kelti nerimą, varginti: Motinos širdį kas kartas didžiau skausmas gniaužė. Nusiminimas gniaužia mano širdį. Širdį gniaužė bauginanti slėga, tartum negando nujautimasširdiẽs grauži̇̀mas (graũžas, susigrauži̇̀mas) sielvartas, širdgėla: Ar tai ne širdiẽs grauži̇̀mas tokis pasileidęs vaikas!. Kai motina sužinos, tai bus širdiẽs grauži̇̀mo. Ne tas smagumas darbą dirbti, kaip tas širdies graužimas. Blogi vaikai tai visą amžių būna širdies graužas. Iš širdiẽs susigrauži̇̀mo jis ir mirėši̇̀rdį gráužti (pagráužti sugráužti, griáužti, pagriáužti, pérgriaužti, sugriáužti) kankinti, neduoti ramybės: Tai širdį kremta, graužia. . Kas tau ši̇̀rdį gráuža, motynel?. Man to vaiko liga ši̇̀rdį griáužia. Maži vaikai kuprą laužia, o dideli širdį graužia. Sunkūs darbeliai rankeles laužo, rūstūs žodeliai širdelę graužia . Mano širdį didi nerimastis griaužia. Tik vis graužė širdį mintis, kaip ten su namiškiais. Su lietuvišku užsispyrimu netruko vėl grįžti prie temos, kuri, matyti, graužė jam širdį. Vilkas (pavardė) girdėjo tas kalbas, ir širdį kirminas kažkoks graužė. Kaip kokia kirmėlė ši̇̀rdį griáužia. Išeitumi iš numų, geriau būtum visims – daba bengi mums ši̇̀rdį pagriáužti. Tu ši̇̀rdį pagráužei, ir tavo vis graužinys ir bučinys. Tie vaikai pačią ši̇̀rdį párgriaužė. Dykūnaičiai vaikai sugriáuža ši̇̀rdį tėvams. Atsipiktinai tu, tik ši̇̀rdį ma[no] sugráužei, nenoriu priimdyt tave.širdi̇̀s susigráužė išsikankino; rūpesčiai iškamavo: Ožio širdi̇̀s susigráužė, visos ožkos aną klausė.širdiẽs grieži̇̀mas sielvartas, širdgėla: Su negerėliu žmogum (vyru) būtie tai tik širdiẽs grieži̇̀masširdi̇̀s griū̃na liūdnas nujautimas kamuoja: Jau bus kas, kol ma[no] širdis tep griūna.širdi̇̀s nugriùvo pasidarė graudu: O jau tėvo ir nugriuvo širdis.širdi̇̀s užgriùvopasidarė abejingas: Tep man užgriùvo širdi̇̀s, kad jau ir nesgailiuapėmė pyktis: Kai tik jį pamatau, visada užgriū̃va širdi̇̀s. Eikite, kol neužgriuvo širdis mano. Širdis mat užgriuvo – su geru žodžiu dabar į jį neprieisiši̇̀rdį užgriū́ti prislėgti, suneraminti: Vėl užgriuvo širdį toks sunkumasši̇̀rdį sugróbtiatgaivinti: Noru ką nors suėsti, ka ši̇̀rdį sugróbtųversti vemti, pykinti: Kad sugróba ši̇̀rdį – reik dėti tabokmalę karštą pri širdiesširdi̇̀s sugrùbo pasidarė nejautrus, abejingas.ši̇̀rdį apgul̃ti (užgul̃ti) suneraminti: Nuliūdimas apgulė jo širdį. Sunkus apmaudas užgulė širdį. Širdį užgulė neramumasši̇̀rdį ùžgulė apėmė neramumas, sunkumas: Širdį man užgulė, Juza, o tu varaiširdi̇̀s į ši̇̀rdį vieningai, draugiškai (gyvena): Gyvename visi trys draugiškai, ranka į ranką, širdis į širdį. Abi gi – kaip seserys tikros, širdis širdin visas tas dienas… O dabar?ši̇̀rdį atimdinė́ti moraliai smukdyti: Nečystata, vynas, girtavimas žmogui širdį atimdinėja.ši̇̀rdį périmti sujaudinti: Tai buvo širdį parimąs atsisveikinimas. Jo žodžiai mano ši̇̀rdį pérėmė.ši̇̀rdį sùėmė pasidarė sunku, neramu, skaudu: Suėmė širdį Juzai: negerai, kai šitaip, kai nežinai, kada sugrįši ir iš viso ar tu sugrįšiširdi̇̀s yrà ant dáikto ramu: Kap būsiu viena, tai ma[no] širdi̇̀s bùs in dai̇̃ktoširdiẽs pajùdinimas (sujudi̇̀mas) susijaudinimas: Su širdies pajudinimu padėkavokime už geradėjystes. Sudrumstimas, sujudimas širdies. Jis širdiẽs sujudimè (geiduliams širdyje bedegant) tai padarė.širdis sujùdo (įsijùdino) susijaudino: Teip yra kietos širdys mūsų, jog teip dide ir neižbyloma meile neįjudinas. Ir jų širdys drauge sujusdavo, ir jie verkdavo su anuom drauge. Mano širdis yra ale teipo sujudusi.ši̇̀rdį įjùdinti (pajùdinti, sujùdinti) sujaudinti, paveikti: Tuo įjudintumbime širdis mūsų. Tegul pajudina širdį tavo dūsavimai mano. Širdį pajudinąs. . Niekas jo ši̇̀rdį nepajùdina. Bet širdį kietą vargiai pajudins, atgaivins. Šitie sielvartai visų jos pažįstamų širdis ant gailesties sujudino.širdiẽs i̇̀škrytis (i̇̀špuolis) didelis susijaudinimas, sielvartas: Širdiẽs i̇̀špuolis anai buvo didžiausis. Širdiẽs i̇̀škrytis įdavė anam puolimąją ligąširdi̇̀s prikabi̇̀nti susitvardyti: Reikia ir širdi̇̀s prikabýtširdi̇̀s kai̇̃p įpjautà (įpjáuta ) labai neramu, skaudu: Širdi̇̀s kai̇̃p įpjautà: išeik dabar įnumiu, savo turėjęs. Septyni vaikiukai: pradės eiti į karūmenę, žanyties, būs širdi̇̀s kai̇̃p įpjautà [motinai]širdi̇̀s kai̇̃pstadarosi silpna: Nu tokios smarvės mun širdi̇̀s kai̇̃pstaapima didelis malonumas: Kai̇̃psta muno širdẽlė į ją pažiūrėjusširdi̇̀s kai̇̃statroškina: Laka šuo čystą [v]andinį, mat jam širdi̇̀s kai̇̃staima neramumas, rūpestis: Išejo munasis į miestelį, mun širdi̇̀s jau ir kai̇̃sta: pareis girtas ar nepareis. Tegul nekaista apei mani širdis tavoširdi̇̀s apkai̇̃to (užkai̇̃to) apėmė pyktis: Joneliui širdis apkaito. Taip širdi̇̀s užkai̇̃to, kad tik tik nepradėjau bartiesširdi̇̀s nukai̇̃to apėmė baimė: Nukai̇̃sta širdi̇̀s, kad toks baisus mirimas žadėtasši̇̀rdį kai̇̃tinti žadinti įkarštį, pakilią nuotaiką: Toks žmonių susidomėjimas ir džiaugsmas kaitino ir vadų širdisši̇̀rdį apkálti (prikálti̇̀) privilioti, sužavėti: Moteriška dideliai graži – visiems vaikiams papjūtis: pritraukia akis, prikala širdį, sumaišo galvą. Kartą apkalusi vaikio širdį, vedžioja paskui jį už nosies kaip tinkamaširdyjè įkálti padaryti nepamirštamą: Kiekvienas žodžio skiemenėlis, kiekvienas garsas, natelė, rodosi, man širdy įkaltiši̇̀rdį apkamšýti (apsikamšýti) [pãkulomis] prisiversti: Marti buvo nu uošvių išbėgusi, ale apsikam̃šė ši̇̀rdį ir vėl sugrįžo. Apsi̇̀kamšyk ši̇̀rdį pãkuloms i gyvenk. Srėbk ši̇̀rdį apkam̃šęs (neskanu) širdiẽs kančià; širdgėla, sielvartas.ši̇̀rdį kapóti labai skaudinti: Josios žodžiai kapojo širdįši̇̀rdį užkariáuti patraukti, palenkti: Mes, Jonai, rodos, pasikeitėm rolėm: man, jaunikiui, skirta užkariauti mergelės širdis, o tau, piršliui, tėvams meluoti apie mano palocių ir turtus. Mūsų spauda turi užkariauti skaitytojų širdisširdi̇̀s (ši̇̀rdį, širdyjè) apkar̃to (pakar̃to, sukar̃to) apėmė nepasitenkinimas, nusivylimas: Ilgai vandravojant, ne vien kelias, bet ir širdis apkarsta. Kiti paukščiai gal apkartusioje širdyje pliovojo ant visos žvirblių giminės. Man, su tavimi begyvenant, širdẽlėj pakar̃to. Man širdi̇̀s apkar̃to nuo tavo žodžių. Mėgumai to svieto kaip duona melo yra netikra, su žvirždais sumaišyta, mėgsta iž pradžios, bet tuojaus nuog jų sukarsta širdį labai.ši̇̀rdį ką́sti skaudinti: Ši̇̀rdį kándąs žodisširdi̇̀s káulėja (sukáulėjo, užkáulėjo) darosi abejingas, nejautrus: Širdi̇̀s tavo káulėjo, kol sukáulėjo, t. y. sukietėjo į kaulą. Užšalusią ir užkaulėjusią turi širdįširdi̇̀s nèkelia nepriimtina, nepakeliama: Mano širdi̇̀s nèkelia dabot in alkaną žmogųširdiẽs pakėli̇̀mas atitrūkimas nuo kasdienybės, susikaupimas: Malda yra ne teip nasrų kaip širdes veikalas, tai yra pakėlimas širdies V. Dievop.ši̇̀rdį pakélti; širdimi̇̀ pasikélti atitrūkti mintimis nuo kasdienybės, susikaupti: Ir grįžtame namo, palaidoję artimą savo, nekasdieniški, nuleistom galvom, bet pakeltom širdim. Ir tu pasikelk širdimi aukščiau visų tų bjaurių gyvenimo smulkmenų!. Kuris nor melstis, tasai tur širdį ir dūmą nuog tų žemųjų ir žemės daiktų anump kalnęjump o aukštumjump pakelt. O širdis jūsų aukštyniu pakelkit, idant galėtumbit išmanyt darbus. Pakelkim širdis ir rankas savo Dievop danguje.ši̇̀rdį prikélti sujaudinti, suneraminti: Ši̇̀rdį piktumu tik prikélsiširdi̇̀s kẽpa (kem̃pa, pri̇̀kepė) jaučia graužatį, sielvartą, rūpestį: Kẽpa ir kẽpa širdi̇̀s, jam išvažiavus. Iš gailesčio širdi̇̀s kem̃pa. Kempa širdis iš rūpesčio. Argi mãža mano širdi̇̀s pri̇̀kepė, kai vaikas sirgo!širdi̇̀s sùkepė (ùžkepė, užkepė́jo) [kraujù, kraujuosè, į ãkmenį] pasidarė tartum nejautrus dėl patirto didelio skausmo, pykčio, įžeidimo ir pan.: Kitam iš gailesčio širdi̇̀s ùžkepa. Ùžkepė iš piktumo širdi̇̀s. Širdi̇̀s kraujù užkem̃pa nuog tokių išmetinėjimų. Kai man sakė rūstų žodelį, tai mano širdẽlė užkepė́jo. Jau jo širdis užkepus, mislija sau: palauk, tu bjaurybe, aš tau už tai parodysu. Širdis baigia kraujuose sukepti. Mano širdis į akmenį sukepusiširdi̇̀s kietė́ja (įkietė́jo, sukietė́jo, užkietė́jo, ki̇́etinasi, apsikietãvo, užsikietãvo, užki̇́eto) darosi nejautrus, abejingas, nepalenkiamas, nepaveikiamas: Jos širdis džiūvo ir kietėjo dar labiau. O nuliūsk, kad jėgos mūs jaunystės tirpsta, kietinasi širdys ir mintys pranyksta. Nu jau ir užkietė́jo jo širdi̇̀s prie pinigo, kad ir seseriai nelaimėje nepadeda. Širdi̇̀s jos kietėte suki̇́etėjusi. Bet jei puls ant kelio [žodis], tai yra ant širdų̃ įkietė́jusių kaip akmuo …, tad ne stebuklas, jog naudos nė kokios notneša. Piktas o užukietėtos širdies. Tur kietą kaktą ir širdį apsikietavusią. Širdis faraono užkieto. Užsikietavo širdys tų žmonų (= žmonių).ši̇̀rdį ki̇́etinti (suki̇́etinti; užki̇́etinti užkietauti, užki̇́etėdinti) daryti nejautrų, abejingą: Širdžių nekietinkit. Kas žmonių širdį daugiaus užkietina. Faraonas užkietavo savo širdį ir šitą kartą. Užkietysiu širdį jo, jog neišleis žmonių. Užki̇́etina jų ši̇̀rdis kaip uolą. Jei balsą Dievo ižgirsite, tad neužkietinkite širdų̃ jūsų. N’užkietinkite širdis jūsų, kaip įraudinime nusidavė. O eš jo širdį užkietinsiu (paraštėje uždrūtinsiu), jeig jis žmones nepaleistų. Užkietėdinsiu širdį jo.širdiẽs kietùmas (sukietė́jimas, užkietė́jimas, kietýbė; ) nejautrumas, abejingumas: Nė ašaros nesuminkštins jo širdies kietumo. Askezė dažnai vedė į žmogaus širdies sukietėjimą. Užkietėjimas širdies ant gerų darbų. Pasmerkia kietumą širdès tavos, kuri teip stipriai yra užrakinta ant reikalo brolių ir artimųjų tavų. Pasirodė … bardamas jų širdies kietybę. Jėzus išrūgojo jiemus neištikėjimą jų ir užkietė́jimą širdų̃.širdi̇̀s paki̇̀lo apėmė gera nuotaika: Iš balso Jurga pažino Anuprą, širdis vėl pakiloši̇̀rdį apkim̃šti prisiversti: Apkim̃šęs ši̇̀rdį būk, kentėkši̇̀rdį pérkirsti labai sukrėsti, sujaudinti: Jis man ši̇̀rdį pérkirto tais žodžiaisširdi̇̀s (širdį ) kiùksi darosi bloga, šleikštu, ima vyma: Širdi̇̀s kiùksi, žiūrint į tokią nešvarąširdžių̃ košẽlė pikčiurna: Geriau tu jo nekabink, čia širdžių̃ košẽlėširdi̇̀s krãtosi darosi nemalonu: Veronei nuėjus linko širdis, tiko nauda ir gyvuliai, bet, žvilgterėjus į Tupikį, širdis kratėsi. Protas skrūpstos, o širdi̇̀s krãtos nu pikto. Muno širdi̇̀s krãtos nu tų kalbųširdi̇̀s kreñta (nukri̇̀to) [į kulni̇̀s] ima baimė: Kai pagalvoju, kas jam galia būt, širdis kreñta. Girdu, kažkas pro duris laužas – širdi̇̀s taip mun į kulni̇̀s ir nukri̇̀to. O kai išgirdau kalbant, dėde Džiugai, tai širdis išvien nukrito į kulnisširdi̇̀s iškri̇̀to labai išsigando, baiminosi: Baisiausiai nusigandau, širdi̇̀s iškri̇̀to. Jam širdi̇̀s iš baimės iškri̇̀to. Tas (sūnus) atvažiuoja ir išvažiuoja, o jai širdis vis iškritus ir iškritusširdi̇̀s pakri̇̀to pasidarė silpna praalkus: Taip širdi̇̀s pakri̇̀to, nieko nė dirbti negaliu, tik aplink pietus ir begalvoju. Įsikišk bent porą virtų kiaušelių: ši̇̀rdie pakri̇̀tus būs gerai. Širdi̇̀s pakriñta bulbes ir putrą bevalgant. Taip širdi̇̀s yra pakri̇̀tusi: kartais sausų bulvių užsikandu, ir užtenkaši̇̀rdys sukri̇̀to labai sutarė: Įsūnint įsūnino, o kaip teko sugyventi, nesugyveno: nesukrito širdys, ir tiek. Na, jaunų širdys sukritoši̇̀rdį krim̃sti (pakrim̃sti); neduoti ramybės, jaudinti, kankinti: Jau gailestis man širdį kremta, o kas kentėti man padės?. Tie sūnaus naktinėjimai mun ši̇̀rdį krimste krem̃ta. Tas muno pijokelis benga mun ši̇̀rdį pakrim̃sti. Ir pajuto savo širdį griekų nebekremtamą. Rūpestis širdį kremta. Bet malonus žodis palinksmina. Geras liežuvis yra medis živato. Bet meluojąsis kremta širdį.ši̇̀rdį sukriùšinti sujaudinti, sugraudinti: Jam teip sukriùšino ši̇̀rdį, kad net balsu pradėjo raudot. Dar ne kartą ir širdẽlę sukriùšys, sugraudins.širdi̇̀s krū́pčioja (krū́psi, krū́psta) ima baimė, neramumas: Širdis krūpčioja, į šitų katakombių tamsybę su žvakėmis įeinant. Krūpčiojančia širdimi ji seka negirtiną elgesį brolio. Grigorijus pajuto, kaip krūpsi širdis. Krū́psta širdi̇̀s mano, kad kas nestotųs tenai. Kai pasakė, kad mirė, širdi̇̀s pradėjo krū́pt, ir ėmiau raudotširdiẽs pakrùtinimas; susijaudinimas: Ale prašau tavęs, su dideliu noru ir gyvu širdies pakrutinimu atsiduok aniemsširdiẽs sukrùtinimas jausmų kilimas: Pradžio[je] ateit vos tikt mislė, o dar paskiaus gėrėjimos ir pikti širdies sukrutinimaiširdi̇̀s pasikrùtino buvo paveiktas, susijaudino: Nepasikrutino jo kieta širdis meilingais žodžiaisši̇̀rdį krùtinti (pakrùtinti, sukrùtinti) veikti, jaudinti: [Reikia] tankiai krutinti savo širdį gailesiu. Mano žodžiai ar pažadino bent vieną protą, ar sukrutino širdį?. Visų tada širdys sukrutintos sudrebėjo iš džiaugsmo. Sukrùtinau moteriškių ši̇̀rdis. Jei tais arba tiems padabniais žodžiais dar savo širdies nepakrutinai, atsidūksėk.širdi̇̀s kūdė́jaJdarosi bloga, negera: Širdi̇̀s mun kūdė́[ja], mun teip prastai daroslabai rūpi, džiugina: O pati širdi̇̀s kūdė́[ja], ka tik sakyčio daugiau. Mun širdi̇̀s kūdė́[ja] veizantši̇̀rdį apkū́lęs (apsikū́lęs) prisivertęs: Dirbi žmogus ši̇̀rdį apkū́lęs, be kokio noro. Ka priverta, apkū́lęs ši̇̀rdį i valgau. Juk jei kuri mergė šiek tiek [darbuojasi, klauso], ši̇̀rdį apkū́lęs[is] ir būkši̇̀rdį nulaikýti susivaldyti: Širdiẽs negal nulaikýti, kad ima į karą vyrą paskutinįši̇̀rdį laimė́ti įgyti palankumą, patraukti: Ji buvo miela, simpatiška. Tuo savo paprastumu buvo laimėjusi mano širdįši̇̀rdį atlapóti atvirai išsipasakoti: Šitokiais laikais negalima niekam atlapoti širdies. Būk atsargi!ši̇̀rdį suláužyti nuvilti, suvarginti: Jis mane siuntė …, idant širdis sulaužytas gydyčiau.ši̇̀rdį paláužti (antláužti, parláužti, pérlaužti, pérsilaužti, praláužti, priláužti, užláužti) paveikti, pakeisti: Tedėkoja Lydos valdovė, kad Dievo pirštas skyrė jai baigti karalienės Jadvygos darbą ir palaužti šio laukinio valdovo širdį. Neperlaužė širdies karaliaus ir tie stebuklai. Ši̇̀rdį ir save pérsilauši ir svietui patiksi. Gražumu ir kietą ši̇̀rdį paláuši. Geru žodžiu ir kietą širdį pralauši.prisiversti pamilti, mylėti, jausti palankumą: Aš nepaláužiau savo širdẽlės už bagoto bernelio. Dukrele mano, mano jaunoji, ant ko palaužei savo širdelę?. Oi, tik palaužė savo širdelę į vargdienę mergelę. Laužiau žagrelę ir pasagėlę, tik neperlaužiau savo širdelės. Aš neparláužiau savo širdẽlę už bagoto bernelio. Kam mun tie senio turtai, kad aš negaliu pri ano širdiẽs priláužti. Jeigu kailis (išvaizda) nepatinka, širdiẽs nepryláuši. Negaliu priprasti, negaliu širdies užlaužti, negaliu nė paveizdėti. Nepatiko, negalėjau širdiẽs užláužti pri tokio. Aš ant anos širdiẽs neužláužu. Pirmiau ano nekenčiau, bet paskuo prigudau ir antláužiau ši̇̀rdį. Negal nė antlaužti širdelės muno ant turtingos mergelės, ana papratusi valelė[je] būti.priversti pamilti: Bet aš ją myliu ir tikiuosi jos širdelę palaužti. Tik nepalaužė mano širdelę už didžturčio bernelio.prisiversti ką daryti: Paláužk ši̇̀rdį i paprašyk. Ši̇̀rdį užláužęs nuejauširdi̇̀s užláužia gali ką daryti, priimtina: Kam širdis užlaužia valgyti, tas lai valgai. Kopūstai puode gražiai atrodo, bet širdi̇̀s neužláužia. Neužláužia širdi̇̀s gert [vaistų]: kai tik prie burnos, rodos, eis lauka, i gana. Neužlaũš man širdi̇̀s teip darytiši̇̀rdį atléisti nuraminti: Netikėtas džiaugsmas atleido mano širdįši̇̀rdį paléisti užpykti: Ši̇̀rdį paléidžia, užpyksta, ir daryk, ką noriširdi̇̀s atsiléido (atlė́go, atlýžo) praėjo pyktis, nusiramino: Kai gražiai imi prašyt, atsiléidžia kiekvieno širdi̇̀s. Tai kurgi da dimbini, eik an tėvą ir pabučiuok ranką – atsilei̇̃s jam širdi̇̀s. Ka par metus i blogai bus, ale ta (išleidžiamoji) diena ka geresnė, i atsiléidžia širdi̇̀s. Imčiau lyną, riščiau vyrą; atsiléido širdi̇̀s mano, jau aš ir pas vyrą. Pykstančio širdi̇̀s atlýžo. Tėvo širdis vėl atlyžo. Išsiplūdus ir išsiverkus iki valios, atlėgo širdis. Širdi̇̀s užpykus atlė́goširdi̇̀s lyg įpjáuta labai neramu: Neramu, širdi̇̀s lyg įpjáutaširdi̇̀s lẽkia per gérklę (pro kãklą ) ima baimė: Aš neužmingu: širdi̇̀s lẽka pro kãklą iš tai baimei. Sėda sau kaip ripkė ant pašalio, kaip ripkė rakando[je], o mun širdi̇̀s lẽka par ger̃klęširdi̇̀s i̇̀šlėkėlabai išsigando: Anam širdi̇̀s i̇̀šlėkė, kai ugnį pamatė ant stogo. Kad persigandau, net širdi̇̀s i̇̀šlėkė!. Mun visa širdi̇̀s i̇̀šlėkė, kaip radau atmuštą telegramą, o nepaskaitaulabai susižavėjo, susijaudino: Ir širdi̇̀s i̇̀šlėkė, kai pamačiau jįširdi̇̀s išlė̃kusi (ant ko) labai rūpinasi: Mano širdi̇̀s an jo išlė̃kus, ė anas vis nesisaugojaširdi̇̀s nùlėkė lig kẽlių labai pailso: Nebelėk, mano širdi̇̀s jau nulė̃kus lig kẽliųši̇̀rdžiai leñgva smagu: Jam lengviau esą širdžiaiširdi̇̀s palengvė́jo pasidarė ramiau: Nueina skiedrynan, parymoja ant pasvirnės, paverkia, kol širdis palengvėja, ir vėl grįžta pirkion. Po tų žodžių jos širdis kiek palengvėjusiši̇̀rdį paleñgvintipasiguosti: Benius panoro pasikalbėti su draugu, palengvinti širdį. Išsikalbėjęs ir palengvinęs širdį, Jurgis nuėjo sėti, o Petras akėjo toliaupasidaryti geriau, ramiau: Ateis rudenėlis, išeis mošytėlė, paleñgvins tavo širdẽlę.širdiẽs prilenki̇̀mas; pamilimas.ši̇̀rdį leñkti (paleñkti, prileñkti) paveikti, patraukti: Atkaklus kunigaikštis Skirgaila, ir sunku palenkti jo širdį. Meilūs jos žodžiai ir gudrios vilionės nepalenkė Vaciuko širdies. Ji visų širdis į save palenkė. Darbuosiuos ir tikiuosi prilenkti motinos širdį. Liepia, idant mūsų širdis, kentėdami prieštikius, paklusnystėsp lenktumbime. Širdį lenkti ant ko. Palenkiau širdį maną ant ižpildymo prisakymo tavo. Atduot jam savo dvasią sutrupintą, širdį palenktą irgi nužemintą. Prilenk visų kariaujančiųjų širdis ant pakajausstengtis, prisiversti pamilti: Lenksi širdį kai nendrelę prie širdies girtuoklio. Supirš su kokiu seniu, ir turi gyventi, turi ši̇̀rdį prileñkti. Širdiẽs neprỹlenkė pry vyro, nekentė. Kad ir kartu gyvenu, bet savo širdiẽs niekaip negaliu prileñkti. Metai nešnekuos su ana, nepri̇̀lenku širdiẽsši̇̀rdį nuleñktinustoti mylėti: Jos meilės minėdams, taip graudžiai verksiu, kol savo širdužę nuo jos nulenksiu.nusigręžti, neklausyti: Nulenkė širdį savo.pamaloninti, patraukti: Duok kai ko gardesnio širdẽlei nuleñktširdiẽs išlieji̇̀mas atviras išsipasakojimas, pasiguodimas: Su Guste mudvi turiva daug tokių kalbų, širdies išliejimų, apie ką niekas kitas nežinoši̇̀rdį atli̇́eti atgaivinti: Vasarą žalibarščiai atli̇́eja ši̇̀rdįširdi̇̀s atsili̇́ejo atsigaivino: Paversmy atsigėriau – širdi̇̀s teip atsili̇́ejoši̇̀rdį išli̇́eti atvirai, nuoširdžiai išsipasakoti, pasiguosti: Aš, atidžiai klausydamasi, jam leidau išlieti širdį, išsakyti viską, kas jį slėgė ir kankino. Ir dabar Anė išliejo man visą širdį. Kad turėčio kam savo ši̇̀rdį išli̇́eti, lengviau būtų gyventi. Kelkiasi naktį bei šauk ir išliek tavo širdį pirmoje sargyboje po akim pono.ši̇̀rdį liẽsti (paliẽsti) veikti, jaudinti: Valstiečių žodžiai palietė Juro širdį. Tūlais sielojimais ir rūpesčiavimais … liečia širdis žmonių.širdiẽs linki̇̀mas (palinki̇̀mas) patraukimas: Pirmučiausia dukteriai tenka širdies linkimas motynai pasisakyti. Ir palinkimai širdies jos ant pikto didelio išaugoširdiẽs prilinki̇̀mas palankumas.širdi̇̀s liñksta (atliñko, nuliñko, paliñko, priliñko) jaučia patraukimą, palankumą, norą: Aš dainuoju apie tai, į ką širdis linksta. Tę išleisiu dukterėlę, kur liñkst mano širdužė̃lė. Vai kad atlinktų tėvo širdelė leist už manę dukrelę. Padori mergelė, links muno širdelė. Mano širdẽlė kaip linkte liñko už vargdienio bernelio. O ir paliñko mano širdẽlė ant artojo bernelio. Jo širdi̇̀s man labai liñkusi. Muno širdi̇̀s yra nuliñkusi ant ano. Man širdi̇̀s neliñksta pas ją eit. Kur širdis linksta, ten ir akys krypsta. Kur akys lekia, ten širdis linksta. Į kur širdi̇̀s nuliñkus, į ten ir akys žiūri. Per ilgą visų širdys palinko jų pusėn. Betgi prie ko labiaus prilinkusi širdis?. Daug urėdininkų … valniemsiems prilinkusią širdį turėjo.širdi̇̀s nuliñko pasidarė liūdna, nesmagu: Vaikas atidevė saldainį, bet anam nuliñko širdi̇̀sširdi̇̀s lim̃pa (prili̇̀po) jaučia didelį patraukimą, traukia: Širdis nelim̃pa pri pikto žmogaus. Limpa širdis tavo prie pinigų. Tu gudas, tu gudas, aš ne gudelė, prili̇̀po in gudą mano širdẽlė . Kurio širdis prie svetimųjų grožio prilipo, tas visa, kas sava, paniekino. Ir prilipo širdis jo Dinosp, dukteriesp Jokūbo. Ir širdis jo prilipusi buvo jai.širdyjè li̇̀pti labai patikti: Žodis širdysa jų nelimpa, net noprosnai jiemus sakomas yra.širdi̇̀s li̇̀pa pro bùrną (pro gérklę) gniaužia kvapą, iš susijaudinimo labai sutankėjus pulsui: Širdi̇̀s li̇̀pa pro bùrną, ka pamisliju. Lėnutės širdis lipa pro gerklę lauk – taip ji plakaširdi̇̀s užli̇̀po iki̇̀ gerklė̃s (iki̇̀ gérklei) labai pailso: Jau ma[n] širdi̇̀s iki̇̀ gérklei užli̇̀poširdiẽs lūži̇̀mas didelis sielvartas: Im smertis … jų kūdikį, jiems maloniausį, n’atbodams lūžimo širdies.širdi̇̀s lū́žta apima sielvartas: Jų ronos man didei skausti, jų dėl mano širdis lūžta.širdi̇̀s užlū́žo pasidarė nebejautrus: Širdi̇̀s užlū́žo, nebegaili: gailėjau, gailėjau – ką padarysi!širdi̇̀s mai̇̃nosi baimė, neramumas ima: Širdi̇̀s mai̇̃nos, nežinau, ką bedarytiširdi̇̀s mãgztosi (susimãgztė, mángosi, mãzgosi, susimãzgė, susi̇̀mezgė, sumi̇̀zgo) ima rūpestis, neramumas, graužatis: Širdi̇̀s mãzgos kaip priš nelaimę. Širdi̇̀s pradėjo magztýtis iš blogų kalbų. Širdis mãgztos, kad bėda, rūpestis prieš akių yra. Širdis mãgztos – vienas palikau eiti, bijau paklysti. Jei ans uždegė, širdi̇̀s mãgztės, dėl to i bėgo. Širdi̇̀s mángos: šeštadienė[je] vestuvės (mylimasis kitą ima). Širdi̇̀s susimãgztė, nežinau, ką bedaryti, ką besakyti. Nebištaru žodžio, susi̇̀mezgė širdi̇̀s. Širdi̇̀s man sumi̇̀zgo, kad ir valgyti nenoriu. Įsirūpinęs esu, sumi̇̀zgusi muno širdi̇̀s. Širdi̇̀s paliko sumazgýta, o daktaras liepa nepiktautiši̇̀rdį maũdžia neramu: Nepavalgė nė pietų, taip jam maudė širdį, lyg nujaučiant ką bloga. Ir iš anksto maudė jam širdį, kad diena eina į pabaigą, artėja naktis, vėl vienas daržinėlėje, ir vėl prieš akis jiši̇̀rdį mýga (sumýgo, sumỹgdė) ima neramumas: Gal kas bus, ba teip mýga ši̇̀rdį. Ši̇̀rdį tik mýga, mýga, neramu daros. Kad kas pasakis, kad Kazys girtas Turmante, tai man tik sumýga ši̇̀rdį. Šaukiu, šaukiu, niekas neatsišaukdo, nieko nesregėt – tep ši̇̀rdį sumỹgdė.ši̇̀rdį mi̇̀ndyti (mi̇̀ndžioti) labai skaudinti: Reikėjo vakar išsyk atstumti, o dabar tik širdį man mindžioji!. Maži vaikai motinos kelius mindo, užaugę – širdįširdi̇̀s minkštė́ja (suminkštė́jo, sumiñkšto; pamiñkšto; pasimi̇̀nkštino) darosi švelnesnis, atlaidesnis: Akys išduoda, kad jo širdis minkštėja. Truputį atlyžo, suminkštėjo širdis. Širdi̇̀s man jau suminkštė́j[o]. Dėl motinos ašarų jo širdis suminkštėjo. Seniai̇̃ neragavę alaus, seniukai greit apsvaigo, suminkštėjo jų širdys, ir pasidarė ir meilūs, ir geri. Kad parega kokį skanyną-saldumyną, šnapsą, tai tuoj širdys suminkšta. Jūsų širdys galėtų pasiminkštinti ir nusiminti dėlei šauksmo, kurį žemėje girdės.ši̇̀rdį mi̇̀nkštinti (išmi̇̀nkštinti, sumi̇̀nkštinti) daryti švelnesnį, atlaidesnį: Taip, vaikel, suminkštino visų širdis nelaimė!. Iki inspektoriaus prisimušėme su papirosais, kurie suminkštindavo tais laikais kiekvieno sargo širdį. Minkštink mūsų širdis. Dievas minkština užkietėjusias širdis. Kietas širdis pats išminkštyk.ši̇̀rdį pami̇̀nti po kójų paniekinti rodomą gerumą: Į abi sauges rėksi, muno ši̇̀rdį po kójų pamýnęsši̇̀rdį sumi̇̀nti (užmi̇̀nti) labal įžeisti, įskaudinti: Tyčiojos iš manęs svietas nedėkingas ir man širdį sumynė. Gerai aš gyvenau savo gyvenimą, niekada nebuvau neteisus, niekada neužmyniau širdiesširdi̇̀s àpmirė labai išsigando: Širdis jai apmirė, pakinkas pakirto, ėmė mušt į galvą kraujas. Sprogus netoli sviediniui, iš baimės širdi̇̀s àpmirė. Mano širdi̇̀s kap mirtè àpmirė. Apmir̃davo širdi̇̀s, ir negalėdavau žodžio ištart. Aš susišukavau plaukus ir apmirusia širdimi atidariau pirkios durisširdi̇̀s àpmirė kraujù labai pagailo: Širdis krauju apmirusi, rūteles atminusiši̇̀rdį numỹžti (apmỹžti) pasidaryti šleikštu: Erbeta nùmyža ši̇̀rdį. Teip mun ši̇̀rdį numỹžo, teip prastai!. Muno ši̇̀rdį àpmyža, aš negaliu tų tortų [valgyti]širdi̇̀s nusimỹžo pasidarė silpna: Muno širdi̇̀s yra nusimỹžusi – noriu valgyti, mamaleširdiẽs mojù tiesiog, kur akys veda: Kad kelio nežinai, širdiẽs arba akių mojù eik sau.ši̇̀rdį pamùšti patraukti, palenkti prie savęs: Dargi ne vieno savo draugo žmonos buvo pamušęs širdį. Na, kas girdėjo, kad tiktai par 10 mėnesių galėjo žmogus teip pamušti sau visų širdisširdi̇̀s ne viẽtoje labai neramu: Pardien mano širdi̇̀s ne viẽtoj buvo – vaikus vienus palikau gryčioj. O muno širdelė vis ne vieto[je]. Pats neišmanė, kas jam kaiti: taip širdis ne vietoje, ant savęs pykstaširdi̇̀s nèneša (nei̇̀šneša, nepérneša) nepriimtina, nemalonu, nepakeliama: Muno širdi̇̀s nèneša pjauti karvę ar arklį. Širdi̇̀s nèneša nė paveizėti į vištas. Mun nèneša širdi̇̀s gyvas varles į striktus pjaustyti. Nèneša širdi̇̀s žaizdų. Nei̇̀šnešė mano širdi̇̀s dovanai atiduot penkiolika rublių. Kaimynam bloga padaris – širdi̇̀s nepérnešanėra noro, netraukia: Nebèneša širdi̇̀s man vienai čia būt. Ka ma[n] nèneša širdi̇̀s eit į tas uogasširdi̇̀s niẽžti labai rūpi, negali nurimti: Jau niẽžta širdi̇̀s tau, kad gražią mergą tėvas nusamdė. Dar anam jau niẽžta ta širdi̇̀sširdi̇̀s nỹksta (apnỹko, sunỹko) darosi silpna: Alpsta nỹksta širdi̇̀s mano į tave jauną bežiūrint. Iš tūžbos bei rūpesčių jau širdi̇̀s nỹksta. Man širdi̇̀s apnỹko. Jam širdi̇̀s … sunỹko.širdiẽs pasaitai̇̃ (pasai̇̃tai ) paširdžiai: Skauda širdiẽs pãsaitusširdiẽs pãsaitus (pakarūklùs) paė́sti labai įgristi, įkyrėti: Ans jau mun širdiẽs pasaitùs paė́dė. Širdiẽs pakarūklùs yr paė́dęs visims tas karasširdiẽs pãsaitus pajùdinti pasilinksminti: Eime širdiẽs pasaitų̃ pajùdintširdiẽs pãsaitus nutráukti su mylimuoju susipykti: Tai tę buvo, kad širdiẽs pãsaitus nutráukeiširdi̇̀s išperšė́jo (praperšė́jo) labai įgriso, įkyrėjo: Išperšė́jo širdi̇̀s su maža žeme – noriu didesnės. Dėl to bylinėjimos mun ir širdi̇̀s praperšė́joširdi̇̀s per̃šti (paper̃šo, super̃šo) ima neramumas, sielvartas, graudumas: Juk jau treji metai, kai jis ją matė, o veizėk, tik atsimink, ir tuojau širdis bus beperštanti. Nu tų rietynių ir muštynių neturu atdvasčiaus, širdi̇̀s kožną dieną per̃šta. Širdi̇̀s kažko per̃šta – ar nelaimę prijauta. Širdis jau man paperšo! Pamislykit sau, koksai mano likimas!. Nu tokio tavo nedorumo mun jau i širdi̇̀s paper̃šo. Širdis skaudžiai superša, susopsta, ir graudis apima [sielą]širdiẽs peršulỹs sielvartas, širdgėla: Elzė nešiojo savo širdies peršulius tykai. Ne, ar galima kuomi padaryti jam didesnį peršulį širdiesširdi̇̀s (ši̇̀rdį ) pỹksta (supỹko, užpỹko) darosi bloga, šleikštu, ima vyma: Pyksta mi širdis. Ka duktė pjausto cibulius, aš turiu bėgt lauk: galvą ima skaudėt, ši̇̀rdį pỹkt, akys genda. Vieną cigaretę surūkiau – ka mun pradėjo širdi̇̀s pỹkti, galva sukties!. Kai užvalgiau tų tavo žalbarščių, užėjo toks seilėtakis, kad ir širdi̇̀s pradėjo pỹkt. Jau baigė gerti, bet supyko jai širdis, ir vėl išvėmė vandenį. Supỹko širdį, ir susivėmė. Pavalgius kartais supỹksta širdi̇̀s. Aš negalėjau nė valgyt: man širdi̇̀s užpỹko. Man širdi̇̀s pỹksta tokį darbą dirbt. Net širdi̇̀s supỹko, nieko nenoriu pasakot, atsiguliau ir tyliuši̇̀rdį išpi̇̀lti nuoširdžiai išsipasakoti, pasiguosti: Kelkis, žmogau, naktį … ir ižpilk kaip vandenį širdį tavą ant Viešpaties.širdi̇̀s apsipýlė kraujai̇̃s pasidarė labai graudu: Kumet amžinatilsį motynelę atsiminu, širdi̇̀s kraujai̇̃s apsi̇̀pilaširdiẽs pipi̇̀ras; ankštpipiris paprika (Capsicum annuum).ši̇̀rdį pjáustyti (pjáuti) labai skaudinti, jaudinti: O koksai gailesys mano širdį pjausto!. Tavo širdis nežiūr, kad kalba tokia mano širdį pjausto. Mažai jauna buvau, sirata prie tėvelio likau, o daba ši̇̀rdį kap peiliù pjáuna, ka vaikeliai mane paliko (išmirė) širdiẽs pjovi̇̀kas vargintojas: Širdiẽs pjovi̇̀kai tie pasiutėliaiši̇̀rdį nupláuti pasidaryti atgrasu, atsipykti: Nupláus pienai ši̇̀rdį, norėsi lašiniukų. Pienas labai ši̇̀rdį nupláuna, rėkant reik lašiniukųši̇̀rdį nusipláuti atsigaivinti: Užsivirinau [v]andenelio, atsigėriau arbatikės, nusiplóviau ši̇̀rdįširdi̇̀s pléišėja (pléišti) labai sielvartauja, jaudinasi: Mano širdi̇̀s pléišti. Ant jo veizdint, pléišėjo širdys anų žmonių. Kaip gailingai verkė, o tikrai pleišėjo širdys jų.ši̇̀rdį plė́šyti (plė́šti) [pusiáu] labai skaudinti, jaudinti: Vaikų vargai ši̇̀rdį plė́šo, o tėvų anie nelabai mato. Ši̇̀rdį plė́šo tokie žodžiai. Sielvartas plėšo širdį. Toki barniai man ši̇̀rdį plė́šia. Man ši̇̀rdį plėštè plė́šia, kai vaikas verkia. Širdį pusiau plėšia, matant tokias jų kančiasši̇̀rdį plė́šti [laukañ] labai traukti, žavėti: Mun tos baltkvartūgės [moterys] ši̇̀rdį plė́ša laũkanši̇̀rdį išplė́šti privilioti: Kiek tų panelių gražių gražiausių, jaunų jauniausių, ir pusamžių, ir jau senstančių per savo rankas neperleido, nesusukęs galvos, neišplėšęs širdiesširdiẽs plikùmas buvimas nevalgius: Dėl širdiẽs neplikùmo išgera erbetos ir važiuo[ja]širdiẽs plyši̇̀mas; didelis sielvartas, širdgėla: Aš juos su džiaugsmu užauginau, bet su verksmu ir širdies plyšimu aš juos mačiau šalin vedant.širdi̇̀s plýšta (plyšinė́ja, plýšoja) [pusiáu, perpùs, per pùsę]; labai skaudu: Del vaikų tėvam visada širdi̇̀s plýšta, vaikam juokai. Plyšta širdelė, sprogsta galvelė, nėra kam paguosti. Kaip tavo momos ir širdi̇̀s neplýšo tokį jauną išleist?!. Ka pradedi galvot, širdi̇̀s plýšta par pùsę. Bet jos (motinos) širdis perpus plyšo galvojant, kad sūnus niekados daugiau neregės tėvo. Bet ir tai negana – širdi̇̀s juk plýšte tur plýšti – jūs, iškadininkės, visur tikt klastą padarot (apie ožkas). Nuo gailumos net širdi̇̀s plyšinė́ja. Plýšojo širdi̇̀s, kol numarinau motyną. Tai plyšte plyšt tavo širdelė, karštinteliai mylėdama mane. Jamui galva plyšo, tavei širdis. Vienas ėmė už rankelės, antras už antrosios, o trečiam gailinčiam net širdẽlė plýšo . Ir mūsų širdẽlės jau pusiáu plýšt.širdi̇̀s plū́sta (paplū́do, paplùko) kraujai̇̃s (kraujù) darosi labai liūdna, graudu: Širdis kraujais plūsta, atsiskirt reikiant. Žinau – ir tau širdis krauju paplūsta, kai aš jėgų netekęs suklumpu. Mano širdis apmirusi, visa kraujais paplukusi.širdi̇̀s plū́sta kunkuliai̇̃s darosi pikta.širdi̇̀s išpúolė labai išsigando, baiminosi: Iš baimės ko širdi̇̀s n’išpúola. Pamačius pavaduotoją, Povilui širdis išpuolėširdi̇̀s nupúolė į ùžkulnius labai išsigando: Čia autoriaus širdis į užkulnius nupuolėširdi̇̀s pripúolė pradėjo jausti palankumą: Pripúolė an tave mano širdẽlėširdi̇̀s puñta ima džiaugsmas: Mums net širdis punta, atmenant, kaip ano tamsiojo laiko kaimo vikaras susidėtus pinigus paleidžia moksluiširdi̇̀s pùrtinasi (pùrtosi, pasipùrtino, susipùrtino) darosi baisu: Prieš bjaurų darbą veltui širdis purtos. Mun ir širdi̇̀s pùrtinas, aplei karą pamaniusdarosi nemalonu: Kam gi doram nepasipurtins širdis, kai taip daroma. Visa mano širdis susipurtino nuo tokio žmogausši̇̀rdį suraizgýti priversti pamilti: Kitam širdį suraizgo tylutė, švelnutė mergaitėši̇̀rdį ráižyti skaudinti, jaudinti: Čia kiekvienas daiktas raižė jo širdį, primindamas motinąši̇̀rdį atraki̇̀nti patraukti, privilioti: Bet nelengva susivokti, kaip jos širdį atrakintiši̇̀rdį užraki̇̀nti nekreipti dėmesio, būti abejingam: Ši̇̀rdį prieš kieno prašymą užrakýti. Jie savo širdį griekams ir svieto prilyginimui užrakin. Pasmerkia kietumą širdès tavos, kuri teip stipriai yra užrakinta ant reikalo brolių ir artimųjų tavų.širdi̇̀s surambė́jo pasidarė nejautrus, abejingas: Gyvenimas privertė surambėti jos širdįši̇̀rdį surambi̇̀nti padaryti nejautrų, abejingą: Šis įsitikinimas toli gražu nesurambino jo širdiesši̇̀rdį raupýti rūpėti: Raupo man širdį, man rūpiši̇̀rdį rė́žti skaudinti: Lyg peiliu rėžė šie žodžiai Petro širdį, ir gėda nusvilino iki pat gilumos. Mane sukrėtė tas verksmas, širdį rėžiantis, keliąs nesuprantamą liūdesįši̇̀rdį priri̇̀šti (prisiri̇̀šti) būti patrauktam, pamilti, pamėgti: Dvariškės puikesnės, matysi, taip patiks, nė nepajusi, kai širdį pririši. Muno širdi̇̀s yra pririštà pri tavęs nu pat tavo gimimo. Nepririšk savo širdies prie to, kas laikina. Kaip lokamčius prisirišęs širdį pri turtųši̇̀rdį ródyti (paródyti) nuoširdžiai rūpintis, gera daryti, atjausti: Kad atsiminei, širdį rodai, ačiū tau, Adomai. O proto manęs tai nemokyk. Jeigu geruoju, aš galiu širdį parodyti. Ši̇̀rdį ródo, parveža vaikams ko. Priskynė uogų: ši̇̀rdį paródė. Kad i girtas, ši̇̀rdį paródė. O uošvienė tikrai šį rytą norėjo parodyti savo širdį – bent taip atrodė. Jeigu tu man širdį parodei – še tau mano!. Rodyk ponui širdį, o jis tau pasturgalį parodys. Aš anam ši̇̀rdį ródau, ans mun subinę atsukanuoširdžiai, atvirai kalbėti: Jam ši̇̀rdį ródyk, o jis vis netiki. Nu sakyk, ródyk ši̇̀rdį, ka nori. Jis su tavim kalba ir tau ši̇̀rdį ródo, paskum apsigręžęs kitai ranką duoda . Nėra su kuo pasidejuoti, nėra kam parodyti širdies. Kad aš jum paródytau ši̇̀rdį, tai jūs pamatytūt. Ta pasaka moko nespėriai tegaliant svetimiems parodyti širdį savo. Tu jam šnekėk, ši̇̀rdį ródyk, o anas tau špygąširdiẽs rõžė skėtinė marenikė (Chimaphila umbellata): Širdiẽs rõžė nuo širdies sopėsširdi̇̀s s?̃la (apsãlo, nusãlo, pasãlo saldrė́ja, nusaldrė́jo, salė́ja, nusalė́jo) labai malonu darosi: Žinau medžioklės skonį, net širdis sąla, pagalvojus apie besiartinantį sekmadienį. Salė́[ja] širdi̇̀s nuo namų vėjo. Širdis tik salsta nuo motutės glamonėjimo. Kas da gražumas, suderėjimas žiedų! Kai pažiūri – net širdi̇̀s aps?̃la!. Ši̇̀rdžiai apsãlus, ne kartą dūmojai: ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!. Dusetų miestas gražus be galo, man an jį žiūrint, širdis apsalo. Nuo pagyrimo net širdis apsalo. Apsãlo ir širdi̇̀s, ir užmigomlabai norisi: Miego taip dar nori – net širdis salsta. Miego noru – širdi̇̀s salė́[ja]. Eina miegas, ka širdi̇̀s s?̃la. Širdi̇̀s sálti pradėjo, eisiu gulti. Ant silkės, ant žuvelės tai jam širdis sąla. Širdi̇̀s salė́[ja], kaip nora saldainių. Širdis salėja – gerti norisi. Kitai širdis salė́ja aust, o kitos neprivarysisilpna, negera darosi: Tai pakalnė – širdi̇̀s s?̃la leidžiantis!. Koja nuolat kur nors kliuvo, nuo veriančio skausmo salo širdis, tryško iš akių ašaros. O gėlimas! Širdi̇̀s salė́[ja]. Niežta, širdi̇̀s salė́[ja]. Ir širdi̇̀s apsãlo, ka gavau su kūliu į kaktą. Ka movė karvė su ragais, tai teip i àpsalė širdi̇̀s. Įsivariau rakštį į panagę, ir širdi̇̀s apsãlo. Jau aptemo mano akys, širdelė apsalo. Apsãlo širdi̇̀s, ir apgvaizdėjau. Man širdi̇̀s nusãloši̇̀rdį apsáldinti suteikti malonumą, gerai nuteikti: Muzika apsaldino klausytojų širdisši̇̀rdžiai saldù smagu, gera: Marelė laiminga, net širdžiai salduši̇̀rdį sãlintikelti silpnumą, šleikštulį, pykinti: Sotus valgis mun veikiai ši̇̀rdį sãlina. Rožė (tokia liga) sãlina ši̇̀rdįįtikti, įsiteikti: Peika marčią, motynai ši̇̀rdį sãlinaši̇̀rdį sègti prie mẽdžio kaltinti, teisti: Čia muno ši̇̀rdį lai nèsega pri mẽdžio!širdyjè įsė́sti būti įsidėmėtam: Ta praeitis Simonui buvo giliai įsėdusi širdyješi̇̀rdį pasi̇́ekti (atsi̇́ekti) paveikti, sujaudinti: Tik aiškia ir gyva kalba išdėstytos mintys pasiekia klausytojų širdis. Muzika – tai menas, pasiekiantis širdį per mintį ir sužadinantis mintį per širdį. Kas iš širdies paeina, tas širdį ir pasiekia. Jo širdi̇̀s pavydo n’atsi̇́ekiama.širdyjè sintė́ti (įsintė́ti) būti skaudžiai juntamam, teikti rūpesčio, kelti nerimą, įstrigti į atmintį: Niekas žemaičiams lietuviams tose rūstose dienose teip didžiai nesintėjo širdyse, kaipo tas, jog duktė Keistuto kliuvo į ranką kryžeiviams. Vladislovas, ties Varna kritęs, jiems dar širdyje sintėjo. Juo didesniai buvo įsintėjusys širdėj parkrikštų vargai ir novys kryžokų, juo baisesniai giežo apmaudą ant savo kraugeriųši̇̀rdį prisiū́ti labai patraukti: Neprisiuvė širdies savo naudosp.širdyjè skambė́ti (atskambė́ti) turėti atgarsį, jaudinti, veikti: O tikrai skambės širdyje tavo anie žodžiai jo. Bene kožnas žodis judviejų širdysa atskambėjo.ši̇̀rdį (širdi̇̀s) skaũda (skaũdžia, nuskaudė́jo, pérskaudėjo, suskaudė́jo, skaũsta paskaũdo, suskaũdo, skuñda paskùdo praskùdo, suskùdo) jaučia sielvartą, skausmą, gailestį, nerimą: Teip širdi̇̀s skaũda – a nė[ra] kas atsitikęs. Aš gedžiu, t. y. vis mislio[je] turiu, širdi̇̀s skaũsta. Širdi̇̀s neskaũsta dėl vyro. Gražu pažiūrėt, ale ši̇̀rdį skaũdžia. Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino, ė tik junta dažniausiai, kad širdis neskaudžia. Skaust mano rankelės nuo sunkių darbelių, skaust mano širdelė nuo svieto kalbelių. Skausta rūsta širdelė, gailu man jaunų dienelių. Jei kalbi – prabliūvi, jei nekalbi – dūšia (širdis) skaust. Akys nemato – širdiẽs (širdį. ) neskaũda. Kaipo neraudot, nesang širdį skausti. Suskudo jos širdis: ne tiek drobužių gailėjos, kiek iš apmaudo, jog niekaip negali vyro prižadinti. Pamačiau jį su kita, tik ši̇̀rdį suskaũdo!. Man gailėtis nesgailėjo, tik širdelę suskaudėjo . Taip anam širdi̇̀s nuskaudė́s, matant žmonių nelaimes!. Ateis su kriukiais – kaip mun suskaudė́s širdi̇̀s!. Paskaũsta ši̇̀rdį mun, į jį žiūriant. Kai širdi̇̀s paskaũsta, i apsirėkiu. Kaip numirė, suskùdo širdi̇̀s. Praskùdo širdi̇̀s, kad tėvas mirė, o negaliu nueit. Širdi̇̀s párskaudėjo, numiršau savo nelaimes. Širdi̇̀s párskaudėjo, nebnora to vaikio. Kad ir gaila ir par gaila, jau širdẽlė parskaudė́jo.ši̇̀rdį skaũdinti (skaũdintis, įskaũdinti, pérskaudinti, suskaũdinti, skaũsti, priskaũsti, suskaũsti, skùdinti, paskùdinti suskùdinti) teikti sielvartą, nerimą, jaudinti: Blogu žodžiu neskaũdink artimo ši̇̀rdį. Motinele, negraudink, man širdelės neskaudink . Kas skaudžia širdelę, kas tave kamuoja?. Mušei žirgelį vis per galvelę, skaudei mano širdelę . Kad juosia man juostelę, skaudžia man širdelę. Rūstūs žodeliai skaudė širdelę. Nesakyk jam, neskùdyk širdiẽs. Neskudink man širdies, šiaip dar supyksiu!. Kam čia mums tiek ši̇̀rdį skaũdytis apie juos. Vyrai karūnavo[ja] pačias, viseip suskaũdina ši̇̀rdį. Tu sumindžiosi žalius rūtelius, tu suskaudinsi tėvų širdelę. Sùskaudė man ši̇̀rdį Tamstos vargai klapatai. (A.Baran). Suskùdinai jos ši̇̀rdį, t. y. į skausmą įvarei. Suskùdino ši̇̀rdį tiktai motynai: tavo dukterį su vaikiu nutvėrė. Ale kam dar tam žmogui taip ši̇̀rdį párskaudint?. Vedęs mylėjo ir gerbė, kiek jo perskaudintoj širdy meilės tilpo. Senelio širdis įskaudinta jaunystės prisiminimų. Juk ji visai be kovos laimėjo Vilių Karalių, kuris tokiai daugybei moterų įskaudino širdį. Smūtka ir ubagystė širdį priskausta.širdiẽs skaũsmas (skaudė́jimas; skaudesỹs, skaudùmas) sielvartas, širdgėla: Maži vaikai – tėvam džiaugsmas, dideli vaikai – širdies skausmas. Neturi vaikų – neturi širdès skaũsmo. Kai tu pasakoji, man širdiẽs skaũsmą didini. Iš didelio širdiẽs skaũsmo ir rūpesnio ana, vargšė, suklaiko. Mat ką daro meilė, kokį širdiẽs skaũsmą!. Žmogus, kas gedi, širdiẽs skaũsmą, rūpestį turi, tas gedulingas. Neturiu motutės, anė tetušėlio – nėr kas nuramina skausmą širdelės. Pamažu Katrės širdies skausmas raminosi, karštos ašaros vėso. O dainos dainelės, jūs mano patieka, visi širdies skausmai pas jumis palieka. Kad tie nedainiuoja iš širdies linksmumo, o mes padainiuosme iš širdies skaudumo. Ašaros sumažina širdies skaudėjimus. Su ašaromis pabrinkusiom akimis, su širdies skaudesiu rengėsi dabar Jonas šventadieniškaiši̇̀rdį antskélti pasistiprinti, atsigauti: Išklūkiau (išprašiau) skybulelį lašinių ši̇̀rdie antskéltiširdi̇̀s praskýdopasidarė labai malonu: Iš meilės širdi̇̀s praskýdopasidarė labai graudu, nebesusivaldė: O kai ežerą pervažiavo, praskydo širdis galutinai. Verkė Aleksius, nieko nebesivaržydamasširdi̇̀s skýla labai skaudu: Ak, nelaimė, ką aš matau, širdis plyšta, skyla. Širdis skyla iš skausmo.ši̇̀rdį skrósti (nuskriósti, pérskrosti, skródyti); kelti širdgėlą, skaudinti: Tie žodžiai skros tau širdį. Mane pirštais badis, tau širdį skrodis. Persiskyrus gal širdį skrodžia. O ašaroms savo net širdį man skrodi, nes aš negaliu tau padėt. Krimtuosi pats savimp, skrodžia širdį man priejauta, piktybė koki. Širdis mano parskrosta. Man širdelę nuskriodė, ką bernelio neradauširdi̇̀s (ši̇̀rdį) skrum̃ba (skrupsnója, skrū̃pso, suskrū̃po ) neramu, baisu: Skrum̃ba širdi̇̀s mano, kad kas nestotųs tenai. Skrupsnójo širdi̇̀s, kol ėmė arklius. Širdi̇̀s skrū̃pso, einant par ledą, kad neišvirstumei. Širdi̇̀s skrūpsójo, kad sūnų į vaiską nepaimtų. Brolis numirė, dabar man ši̇̀rdį skrū̃psoširdi̇̀s (ši̇̀rdį) skrū̃sta (suskrū̃do, suskrùdo, skriū̃di, skrū̃di) liūdna, graudu, neramu: Skrū̃sta motinai širdi̇̀s, kai jos vaikas negeru keliu eina. Jau tau širdi̇̀s skruñda, kai kitas su tava šoka. Jiem jau dvi nedėlios širdi̇̀s skrūdė́jo: atleidė laišką – ne jo raštas. Oi skriū̃di liūdi mano širdẽlė, kad nėr mergelės mano . Teip suskrudo širdis, kad ir namo parėjęs negalėjo nusiraminti. Kai pasižiūriu į jį, tai ši̇̀rdį suskrū̃sta. Širdẽlė suskrū̃do, ir verkia. Anys visi tokie išvarvakiai: jiem širdi̇̀s skruñda, kad žmogus iš ežero žuvelę pagauna.širdi̇̀s slabnė́ja labai norisi: Širdi̇̀s slabnė́[ja], ka nori kokio karšto blynelioši̇̀rdį slė̃gti (apslė̃gti, nuslė̃gti, užslė̃gti, slogi̇̀nti) kelti nerimą, rūpestį: Jeigu žmoguo slė́ga kas ši̇̀rdį, ans atpūtau[ja]. Skaupumas slegia širdį. Kiekviena ramiai ir be rūpesčių praleista diena ir valanda – štai kas slegia širdį. Aš juokiuos, ir nė vienas nesupras, kad man širdį vis slegia užslėpti verksmai. Man buvo labai lengva keliauti, niekas neslėgė širdies. Atsiriša liežuvis išpasakoti tai, kas širdį slogina. Širdys … sylvartu sunkiu esti apslėgtos. Nusigandusios širdys nusiminimu nuslėgtos būtų. Taip didžios malonės sumilimo ieško širdis, griekais didžiai užslėgta.širdi̇̀s atslū́go praėjo pyktis, nusiramino: Bet pareinu, pamatau ir atslūgsta širdis, tik skaudu ir graudu pasidaro. Man atslūgo širdis, nes šį kartą šeimininkas pristūmė stiklus atsargiai, nieko neišliedamasši̇̀rdį smáigyti skaudinti, varginti: Dieve, kokie jausmai smaigė mano širdį.širdi̇̀s smai̇̃gstosi neramu: Širdi̇̀s smai̇̃gstos, nežinau, a besuspės į traukinįširdi̇̀s nusmẽgo pasidarė labai baisu, šiurpu: Tik širdi̇̀s nusmẽgo, kai užgirdau šaudantši̇̀rdį smel̃kia (nùsmelkė, pérsmelkė) ima baimė, nerimas, nuojauta: O! tai baimė! Smelkia širdį. Širdį nusmelkė Juzai. Kaip galėtų dabar pasirodyti Maldyniškėj?. Visos trys moterys nutilo ir sužiuro į jį su tokia pagaila, jog jam persmelkė širdįši̇̀rdį nusmel̃kti (pérsmelkti) sukelti staigų nerimą, baimę: Net dantis sukando Petras, taip tie žodžiai nusmelkė jam širdį. Girdėti dejavimas baisus, širdį persmelkiantis.širdi̇̀s smõgsta (nusmõgo, pasmõgo, nusmogė́jo, nusismogãvo, smóksta, nusmóko, nusismóko, pasmóko) silpna, labai norisi ko stipriau, gardžiau: Smõksta širdi̇̀s, kaip negauna rūgštimo, t. y. nor labai. Nusmogė̃s tavo širdi̇̀s, kaip išalksi. Ši̇̀rdie nusismogãvus, reik pagaviko, sūrymelio. Pavalgiau, taip širdi̇̀s nūsmóko. Bulvės su pradažu menkas valgis – be meisos nusismóksta širdi̇̀s. Paimu kartais duonos šmotelį, kaip pasmogsta širdis. Pasidėjau medaus žiemai, ka turėčiau, kaip kada širdi̇̀s pasmóks. Ji pamatė obeliuką, ir pasmóko jai širdi̇̀sširdi̇̀s nusmùkopasidarė negera: Kaip širdi̇̀s nusmùks, užgerk kumpoto. Nusmùkusi paliko širdi̇̀s, nusikiurkusi po vakarykščioapėmė baimė: Ak, jos širdis nusmuko, pamačius Karaliaus ūkįširdi̇̀s nusmùko į kulni̇̀s labai išsigando: Iš baimės širdi̇̀s į kulni̇̀s nusmùkoši̇̀rdį (širdi̇̀s, širdiñ) sópa (nusopė́jo, pérsopėjo, prasopė́jo susopė́jo, sõpsta, susõpo, užsõpo) jaučia sielvartą, skausmą, gailestį, nerimą: Kap neregi akes, tai nesópa širdiẽs. Nueini pas ką, nusipasakoji, tai ne tep ši̇̀rdį sópa. Ne savas, nesópa širdiẽs. Man dėl vaiko ši̇̀rdį sópa. Jam gali ši̇̀rdį sopė́t, kad paliko sa[vo] vaikus. Tep jam jau širdiñ sópa, ką negal jai padėt. Sõpsta ši̇̀rdį, matant senelių vargus. Kai saviškai kalbėti ar rašyti kas draudžia, žiūrėk, kiek mums širdį sopa. Iš gailesties širdẽlę susõpo. Ir giesmė nepabaigta: kai širdis susopo, ant dūšios labai sunku ir neramu tapo. Teip užsõpo ši̇̀rdį, kad net raudojau. Susopė́jus ma[no] širdi̇̀s in jūsų. Važiuok, prasiblaškysi, širdį susopusią atgaivinsi. Jau gailėjo pergailėjo, širdelę persopėjo. Ai bernuži, bernužėli, ką gailėjo – nugailėjo ir širdelę nusopėjo.ši̇̀rdį sópinti (susópinti) teikti sielvartą, nerimą, jaudinti: Dėl ko mane paniekinai, man širdẽlę sópinai?. Naktimi negaliu miegot, vis verkiu ir raudu, nepriminkit, nesópinkit širdiẽs. Tuoj tau ši̇̀rdį susópinaširdiẽs sopulỹs (sópa, sópė, sopė́jimas) sielvartas, širdgėla: Visi širdies sopuliai, lig šiol slepiami ir slegiami, veržės dabar viršun. Kad galėčiau, ant lapelio baltos lelijėlės surašyčiau savo vargus ir sópes širdẽlės . Ji lyg norėjo užspausti savo širdies sopę. Ana mirė iš tos širdiẽs sópės, kad jos vaiko nebėr. Išlieja visas savo širdies sopas. Kočios seselė mano mandieružę širdiẽs didžiais sopulė̃liais. Sunkiai gailėjo ir sopulį širdies savimp be paliaubos jautė. Tobulas sopulys aba sutrynimas širdies ažu nusidėjimus. Teip smarkų sópulį širdès ir teip sunkų krimtimą sielos. Keliantisi širdies sopėjimams.ši̇̀rdį spáusti (apspáusti, nuspáusti suspáusti) darytis liūdna, graudu, skaudu: Lenda tas verksmas, spáudžia ši̇̀rdį. Sopa man galvelę, negaliu stovėtie, spáudžia man širdẽlę, negaliu žiūrėtie. Sópa galvelę – negaliu, spáudžia širdẽlę – neskelsiu . Kap muštravojai bėrą žirgelį, spáudė mano širdèlę. Apspaustà širdi̇̀s yr visų jaunųjų karės metais. Ši̇̀rdį suspáudė, kad tėvelis mirė. Vienas ėmė už rankelės, antras už antrosios, o tam trečiam bernužėliu širdẽlę suspáudė. Man suspaudžia širdį, lyg būčiau amžinai praradęs savo tėviškę. Ir dar smaugiau suspaudė Juzai širdį nuo šitų minčių. Dvasią smūtną, širdį suspaustą ir sutrintą, Dieve, nepapeiksi.kelti nerimą, rūpestį, jaudinti, varginti: Ko gi ji verkia, ko aimanuoja, kas spáudžia jos širdẽlę?. Sunkūs darbeliai rankeles laužo, rūstūs žodeliai širdẽlę spáudžia . Spáudžia man širdẽlę negeros navynos . Rūpesniai spáuda kaip pupa ši̇̀rdį. Nors taip gerai gyveno juodu, nors taip dėvėjo abu, bet viena godelė vis spaudė bernelio širdį. Visų namiškių širdis spaudė sunkus nujautimas – vargu ar daugiau bepasimatys?. Spaudžia, slegia mano širdį sielvartas sunkus. Taip jai suspaudė širdį sunkus atsiminimas, kad jai pakirto rankas kojas. Gailestis ši̇̀rdį suspáudė. Graudulys suspaudė širdį. Širdį suspaustas paklausė. Maži vaikai kelius spáudžia, o dideli ši̇̀rdįši̇̀rdį užspáusti nuslopinti jausmus, troškimus: Tai mesk besidairęs, užspausk širdį, nebeieškokši̇̀rdį (širdi̇̀s) spel̃gia darosi bloga, šleikštu, ima vyma: Taip negera, ši̇̀rdį spel̃gia nuo tų kleckų. Širdis spelgia vis valgant bulbas be duonos.ši̇̀rdį prispjáuti apvilti: Prispjóvė mergai ši̇̀rdį i pabėgo į Panevėžįširdi̇̀s sprãga ima apmaudas, pyktis: Ma[no] širdi̇̀s sprãga, in jūs itą darbą paisant. Iš pykčio ėmė spragė́t širdi̇̀sši̇̀rdį sprogi̇̀nti liūdėti: Ir sprogi̇̀nk ši̇̀rdį numie su vaikais palikusi, o vyras nepareitaširdi̇̀s sprógsta [pusiáu, ant pùsės]darosi skaudu, liūdna, ilgu: Jai iš graudumo širdi̇̀s sprógo. Ma[no] širdelė sprogo, ilgesiu pabrinko. Kaip tau širdi̇̀s nesprógo vaikus palikti ir išvažiuoti susidėjus su kitu!. Gailu veizėti į tą vaiką – širdi̇̀s sprógsta pusiáu. Man pačiai širdi̇̀s sprógsta ant pùsės. Muno širdis pusiau sprogsta. Tėvam širdis sprogo matant, kaip jų turtai pusiau skylaPnmA. apie didelį jausmų antplūdį: Širdelė sprogsta man iš džiaugsmo!širdi̇̀s įsprógo labai įkyrėjo: Širdi̇̀s yr įsprógusi, visai paėdė širdįširdi̇̀s pérsprogs bus daug išgyvenimų: Jergau, atsigulk į ligoninę – širdi̇̀s pársprogsširdi̇̀s pasrùvo kraujai̇̃s (ãšaromis) pasidarė labai graudu: Jos širdis pasruvo ašaromis. Apsimetė Aleksius patyčių nenugirdęs, nors širdis kraujais pasruvoširdi̇̀s apstal̃gopasidarė malonu: Vengia tokios kalbos, nuo kurios apstalgtų širdis iš džiaugsmopasidarė šleikštu: Nevalgyk teip daug taukų, ba apstal̃gs širdi̇̀sširdi̇̀s sti̇̀ngsta (susti̇̀ngo, sustójo) darosi baisu, klaiku: Ten ašarų, oi, oi, paveizėti negali ten, sti̇̀ngsta širdi̇̀s. Tarpais stingsta širdis, šią giesmę skaitant. Iš didelės baimės muno širdi̇̀s susti̇̀ngo. Sustojo širdis Juzai nuo šito balsoširdi̇̀s stójasi [piestù] darosi labai neramu, baisu: Ko kalbi teip šiurkščiai, net širdi̇̀s stójas. Širdi̇̀s piestù stójas – nebus gero gyvenimo. Kai pagalvoji, kad gali taip būti, širdis piestu stojasiširdyjè stovė́tilaikytis tam tikrai nuomonei, nuojautai: O man vis širdỹ stóvi, kad čia kaimynų darbaskelti nerimą, rūpestį: Palikom močią sergančią – stóvi širdỹ ir stóvi. Jai ta dukrelė giliai širdỹ stóviširdi̇̀s stóvi stačià (ant pakáušio, stulpè) baisu, šiurpu: Kaip reiks iškentėti tą dūrimą: širdi̇̀s stati̇̀ stóva. Širdi̇̀s stóva stulpè, ka pamatau žmogų su šautuvu. Širdi̇̀s ant pakáušiu stóva iš baimėsširdyjè įsmègti (stri̇̀gti) labai jaudinti: Kristaus žodžiai širdysa jų kaip smegte įsmegę ir didžiai jiemus paskanėjo. Tavo žodžiai nuovierniausie[ji] man širdelėj strigo.ši̇̀rdį sùkti (susùkti) kelti vymą, pykinti: Ši̇̀rdį sùka, vyma tąso: pavodijo vakarykštė šutynė. Torto užvalgiau, ši̇̀rdį sùko. Negersu – dar ši̇̀rdį susùks. Užgavėnių suopynės liuob ši̇̀rdį susùks, ir vemsi po suopynių. Net ši̇̀rdį sùka, kaip mañ juokas imaširdi̇̀s apsisùko praėjo pyktis: Imčiau vadžią, riščiau pačią: apsisùko širdi̇̀s mano, jau aš ir pas pačią.širdi̇̀s susisùko sukilo vyma, supykino: Susisùko širdi̇̀s nu numinės ir susivėmiauširdiẽs suñkinimas; liūdesys, nusiminimas.ši̇̀rdį suñkinti (apsuñkinti) KJVkelti nerimą, rūpestį: Meisteris perkrato viską, kas galvoj užsigulėjo, kas širdį sunkino. Kas iš to, kad būras tūls, per daug bėginėdams ir permier besirūpindams, savo suñkina ši̇̀rdį!. Nereikėjo jam čia ateiti. Be reikalo tik sau ir kitiems apsunkino širdį. Rūpesniais nebsunkinsiu širdies savo. Atstok šalin, dukrele, nesuñkyk ma[n] širdẽlę . O, tu mano sūneli, palengvinai rankeles, širdẽlę apsuñkinai . Žemės melu apsunkinate širdis jūsų.būti kietaširdžiui, užsispyrusiam: Bet farao sunkino širdį savo … ir n’išleidė žmonių.ši̇̀rdžiai sunkù labai neramu: Rodosi, kam visa tai, kada širdžiai taip sunku. Kai sunku širdelei, uždainuok dainelę – palengvės.širdi̇̀s apsuñko apėmė kietaširdystė, užsispyrimas: Ir apsunko širdis faraono, teip jog šį kartą nepaleidė žmonijos.ši̇̀rdį išsuñkti nukamuoti, nuvarginti: Vargas ir nelaisvė jau man išsunkė širdįši̇̀rdį šáldyti slopinti pakilius jausmus, daryti abejingą: Kažkas palinksta ties manim ir, šaldydamas širdį žvarbiu atodūsiu, pakuždomis man sako: – Tu meile netikėk!. Ilga malda ši̇̀rdį šáldoširdi̇̀s atšãlo pasidarė abejingas, nebemyli: Atšalo ano širdelė – nebreikalinga anam jau esuširdi̇̀s sušãlo apėmė baimė: Širdi̇̀s sušãlo, kai pamačiau kruviną papunelįširdi̇̀s užšãloapėmė baimė: Lėktuvai kad sukniaukia, tai širdi̇̀s ir užšal̃na. Man net širdis užšalo: jis atsisėdo per daug drąsiaipasidarė abejingas, nejautrus: Jau jis (bernelis) nebegirdi, jau jis nebeklauso – užušãlus jam širdẽlė kaip medelio sauso . Ar nepavyna uždegti užšalusią širdį tavie?širdi̇̀s šiáušiasi (susišiáušė ) darosi baisu: Kai tik artyn prie tos duobės prieini – širdi̇̀s šiáušiasiširdi̇̀s šỹla ima pyktis: Visiems, į tą begėdį darbą žiūrint, šilo širdysši̇̀rdį ši̇̀ldyti (suši̇̀ldyti) kelti gerą nuotaiką, žadinti gražius jausmus: Nabašninkas širdžia gyveno, jo dainos širdis visų šildė. Ta draugystė man suši̇̀ldė ši̇̀rdį. Nuoširdus laiškas lyg saulės spindulys ūkanotą dieną ir nuotaiką praskaidrina, ir širdį sušildo. Ir šildydama didžiaus širdis, o neg kūnus, skalsina gamtas, o nuodėmes ižsvilina.ši̇̀rdį prišiùkšlinti paveikti, sudrumsti tyrus jausmus: Jam rodės, tyčia, blogais norais jam pakenkė, – sugriovė taip gražiai besusidedantį jo gyvenimą, prišiukšlino Aneljos širdį ir nuo jo lūpų atitraukė teisėtą vyro tauręši̇̀rdį apši̇̀kti įžeisti, įskaudinti: Tu žinai, kaip tu man ši̇̀rdį api̇̀šikei!. Negailu, kad Jonis muni paliko, tik piktumas ema, kad ši̇̀rdį apši̇̀koširdi̇̀s šiū́sčioja ima baimė: Daba y[ra] skrupuliniai metai: dieną naktį šiū́sčio[ja] širdi̇̀s visimsši̇̀rdį švei̇̃sti (nušvei̇̃sti šviẽsti taisýti) gaivinti: Rūgštimas širdį švieta. Sūrimas, rūgštimas ši̇̀rdį šviẽta, balta duona gelžį laužo. Noru kartimo, ka ši̇̀rdį nušvei̇̃stų. Silkė, agurklelis, duonos šmotelis visumet pijokeliuo ši̇̀rdį nùšveita. Meskiam po vieną [burną] – taisýkiam ši̇̀rdįširdi̇̀s atsitekė́jo praėjo pyktis, nusiramino: Atsitekė́jo širdi̇̀s, nieko nebibijauši̇̀rdį sutirpdi̇̀nti (sutirpdýti) patraukti į savo pusę, paveikti: Bernelis saldžiažodis ne vienai širdẽlę sutir̃pdo. Jo liepsningos lakios eilutės bus sutirpdžiusios klausytojo širdį it saulė vaškąišgąsdinti, įbauginti: Broliai mano, kurie nuejo su manim, sutirpdino širdį žmonių.ši̇̀rdį tirpi̇̀ntigraudinti, jautrinti: Tai kankuliuoja, tai vamzdžiuoja! Širdį tirpina žmogausnervinti, erzinti: Kap jaunose dienose tirpi̇̀no jis man ši̇̀rdį, tep ir senystoj nenustojaširdi̇̀s tir̃psta (sutir̃po) maloniai veikia, nuteikia: Gan gražiai kalba, bet kai prabilo kunigai, tai net širdis tirpsta. Širdys tirpte tirpsta, nors su bet kuo sukibk į glėbį, susispausk, pasimieluok, pasibučiuok. Jai taip bekalbant, Karalienės širdis tirpte sutirpo. Iš karštos meilės vos šventojo širdis nesutirpoširdi̇̀s nutir̃po apėmė baimė, išgąstis: Audrele, būk tu nors mandagi jam. Kartais taip pasielgi, kad man širdis nutirpsta. Išsigandai, kad net ir širdi̇̀s nutir̃poširdi̇̀s apti̇̀žo (pati̇̀žo ) NdŽ pasidarė negera, šleikštu: Apti̇̀žo širdi̇̀s nuo saldžių, skanių valgių, t. y. pasidarė patiškusi, tyvalioja, pyksta, nebepriema valgių. Teip neskaniai privalgiau, širdi̇̀s paliko tokia apti̇̀žusipasidarė nemalonu: Ano riebių kalbų beklausant, ne vienam širdi̇̀s apti̇̀žoši̇̀rdį tráukti (ištráukti, patráukti) [laũk, laukañ]labai jaudinti, veikti: Aš negaliu žiūrėt, kai tas vaikas kenčia, man ši̇̀rdį tráukia. Ta merga ši̇̀rdį tráuka laũkanlabai privarginti, nuilsinti, nukamuoti: Kad pripeši klėbį, ši̇̀rdį tráuka laũkan. Motinai ši̇̀rdį tráuka laũk, ka reik užvaryti tiek aukštai tus maišus. Tas vaikas baigia ma[n] ši̇̀rdį ištráukt. Išsisirgau, kažko širdi̇̀s patrauktà, nebžinau, kuo atgaivintidarytis silpna: Ši̇̀rdį tráuka, noru valgytiširdiẽs sutryni̇̀mas; gailestis, susigraudinimas: Beveliju jausti sutrynimą širdies, nekaip mokėti jį žodžiais išsakyti. Tobulas sopulys aba sutrynimas širdies ažu nusidėjimus.ši̇̀rdį sutri̇̀nti persiimti gailesčiu, susigraudinti: Reik, idant gailesys paeitum iš širdies teisingai sutrintos, iš širdies nuliūdusios ir neapkentančios griekų savo. Dvasią smūtną, širdį suspaustą ir sutrintą, Dieve, nepapeiksi.širdi̇̀s patri̇̀šo pasidarė negera: Patrišo širdi̇̀s žiūrint, kaip jamui votį skvarbėširdi̇̀s nutrū́kopasidarė negera, supykino: Širdi̇̀s nutrū́kusi, norėčio rūgštelės kokios atsigertiperėmė baimė, susijaudinimas: Kaip jis girtas pareina, man tik širdi̇̀s nutrū́ksta: sakau, geriau nepareik!širdi̇̀s užtùko pasidarė nejautrus: Širdys nes tų žmonių užtuko ir ausimis sunkiai klausė …, idant … ausimis negirdėtų ir širdimis nesuprastų. 1širdyjè tupė́ti būti nuolat prisimenamam: Kas kam rūpi, tai (tas. ) ir širdỹ tùpiši̇̀rdį nuturė́ti (suturė́ti) susivaldyti, neleisti prasiveržti jausmams: Nepasikarsi šiais laikais: reik visims ši̇̀rdį nutūrė́ti. Aš tave be galo pamilau, nebegaliu širdies suturėti… turiu mylėti visada…ši̇̀rdį várstyti skaudinti, jaudinti: Tėvams ši̇̀rdį vársto, jei koki marti: antai marti motynai ugnį užliejo. Anytos skaudūs žodžiai kaip driaučiais vársto ši̇̀rdį. Varsto kaip peiliais mano širdelę, girdo kartybėmis kas dienelęširdi̇̀s vérda (àpvirė, ùžvirė) Šln ima pyktis, įtūžis: Nekalbėk daugiau, seni, eik, sakau tau… Matai, širdis mano verda. Ant pono nors širdis virte verda, bet jam nieko nepadarysi. Mano širdi̇̀s vérda, kad nesirūpini žodžio išpildyt. Negaliu, man širdi̇̀s vérda, kai pradedu mislyt. Jau mano širdi̇̀s vérda kap puodan. Maža kas gali žmogui ištrūkti nuo liežuvio, kai širdis užverda. Teip ažùvirė man širdi̇̀s, kad nebežinau, kas daryt. Man tik ažùvirė širdi̇̀s, kap ana pasakė. Àpvirė širdi̇̀s, ale nieko nesakiau. Ažuvirė lapei širdis an varnos ir nusprendė jai nedovanotie.ima nerimas, susijaudinimas: Jau jo tik širdi̇̀s vérda [į degtinę]. Kad ir žmonės suspausti drūčiai buvo, ale žmoniški jausmai ir širdis tankiai virė misle apie liuosybę. Kai tep pasakė, tai man net širdi̇̀s ùžvirė. Žinoma, užvirė širdis jaunikioširdi̇̀s vérda kunkuliai̇̃s (kuñkuliu, kuñkulu, su kuñkuliu) Ėr ima pyktis: Širdi̇̀s kuñkuliu vérda matant, kad tėvas benga paskutinį rublį par gerklę parleisti. O jenau, širdi̇̀s vérda su kuñkuliu!bloga darosi: Širdi̇̀s vérda kunkuliai̇̃s, kad reik ėsti mašinuotą pienąširdi̇̀s vérda (ùžvirė) kraujai̇̃s (kraujù kraujè, kraujuosè ) ima nepaprastas gailestis, susigraužimas, jaudinimasis: Išleidau tokį jauną į girią medžių kirsti, o dabar štai kas atsitiko! Muno širdi̇̀s kraujè vérda!. Iš gailumos širdi̇̀s kraujù vérda. Širdi̇̀s kraujù vérda po tokio pasidarymoima pyktis: Ka tik Jonį pamatau, tujau pat mun rankos pradeda virpėti, širdi̇̀s kraujai̇̃s užvérda – teip nekentuširdi̇̀s pérvirėNdŽ pykčiu persiėmė: Pykau ir tebepykstu, man širdi̇̀s iš to pykimo párvirėpraėjo pyktis: Mano širdi̇̀s virė, bet jau pérvirėširdi̇̀s sùvirė sukilo jausmai, susijaudino: Joja senas senužėlis – sunkiai atsidūsta, joja jaunas raitužėlis – širdelė suverda. Net širdẽlė sùvirė, kap mergelė pro langelį bernelį išvydoširdi̇̀s sùvirė kraujù labai daug iškentėjo: Širdi̇̀s kraujù suvi̇̀rusi; velyg būčiau numirusi, ne kad jauna tekėjusi.ši̇̀rdį pavérgti patraukti, palenkti: Daug žemės puikių ir gražių dukterų jo širdį pavergti norėjo. Visur tarp svetimųjų daugel grožybių pastebėjęs, kokių nesą pas mus; bet tos svetimosios grožybės nepavergusios jo širdiesširdi̇̀s apsi̇̀vertė kū̃liais labai išsigando: Apsivertė širdis keliais kūliaisši̇̀rdį vérti (nuvérti, pavérti, pérverti) skaudinti, jaudinti, sukrėsti: Vaiko riksmas ma[n] ši̇̀rdį vẽria. Ratuose pasigirdo širdį veriantis dejavimas. Vẽra ši̇̀rdį kaip su peiliais. Oi nelaimė, ką aš matau, širdį ver' kaip yla. Kur tik žvilgsnį metė, ten vienas grynis, net širdį vėrė. Tavo rūstūs žodžiai man tarsi peiliu pervėrė širdį. Ši̇̀rdį tik pérvėrė, kai sužinojau [apie senelio mirtį]. Pabudo tėviška meilė, skaudus gailesys širdį pervėrė. O dėl ko teip maži daiktai parvera širdį tavo?. Susiraukęs burbteldavo vieną kitą žodį, bet tokį žodį, kuris širdį nuverdavo. Tie žodžiai Girdenio širdį pavėrė teip, jog verkti pradėjojaudinti, žavėti: Tada lakštingala užtraukė dar balsiau, dar gražiau; jos giesmė tiesiog širdį vėrė. Tep noriu šitos suknelės, kad net ši̇̀rdį vẽriaši̇̀rdį atvértibūti atviram, nuoširdžiai išsipasakoti: Tai žiūrėk, Agnieškut, aš tau tik vienai savo širdį atveriu ir viską pasisakau. Nigdi svetimam žmogui neatvérk širdès. Nėr kam atverti jauna širdelė. Tai ji priejus žalią liepelę nelaimėn pasiskundžia, prieš ją atvė́rus savo širdẽlę vargelius pasakoja. Tamimp viltį padėkite, anam širdžias atverkite.pasidaryti jautriam, paveikiamam: Atverk kietą širdį, jeng Christus per žodį nu ing tave ineis, tavo širdyje gyvens.širdi̇̀s atsivė́rė pasidarė atviras: Aloyzas pritarė galvos linktelėjimu. O paskui dar kartą atsivėrė vargšo žmogaus širdis. Vis daugiaus širdžių atsivėrė, kurios jo velijimui pritarė.ši̇̀rdį užvérti pasidaryti nejautriam: Jo širdis vargšams neužverta.širdi̇̀s vi̇̀rpa (suvirpė́jo) ima baimė: Širdi̇̀s vi̇̀rpa nu to kalno važiuojantima nerimas, rūpestis: Kano šienas šlapias ant pievos, vi̇̀rpi širdi̇̀s žiūrintima jaudulys, sukyla jausmai: Man bernai taip patinka, kad net širdis suvirpa, kai gražų berną pamatau. Patrauks, būdavo, stryku per stygas – ir suvirpa tau širdisširdyjè virpsóti būti nuolat jaučiamam, atmenamam: Šitie daiktai tevir̃psai stipriai širdysè mūsų, tuos pilnu tikėjimu išmanykime.ši̇̀rdį pavõgti padaryti ką slapčia, nepasisakius: Šitaipo pavogė Jakūbas Labanui Sirijoje širdį tame, jog jam nepasakė save bėgantį. Ką tu padarei, jog tu mano širdį pavogei ir mano dukteres nuboginai?.ši̇̀rdį žei̇̃sti (pažei̇̃šti, sužei̇̃sti) kelti neramumą, širdgėlą, skaudinti: Širdį tavą žeidžia arba giežia. Juozas suprato, dėl ko tėvas taip sakė, ir rūpinos, kad be jokio reikalo Barbelės širdį pažeidė. Verkiau, lyg savąją širdį pažeidęs. Palinksmink, nuramink, va, jo sužeistą širdįši̇̀rdį užžiẽbti apšviesti, paveikti: Tėvas ir sūnus siunčia [Šventąją Dvasią], jeng mūsų širdis užžiebtų.širdiẽs žolẽlės; šilinis gvazdikas (Dianthus deltoides): Širdiẽs žolẽlės iš pievųširdiẽs žõlėsP skėtinė širdažolė (Centaurium umbellatum).P pievinis gencijonas (Gentiana amarella).šiurkšti̇̀ širdi̇̀s; šiurkščiõs širdiẽs apie atžarų, negailestingą: Nuo darbo ir vargo pasidarė šiurkščios ne tik jų rankos, bet ir širdys. Katras šiurkščiõs širdiẽs, tai neduodašuniẽs ši̇̀rdį turė̃ti būti negailestingam: Šuniẽs ši̇̀rdį tùra, ka ligonį varo. Jei turė́sit šuniẽs ši̇̀rdį, galėsit uždegti [trobas]tuščià širdi̇̀s apie nevalgiusį, negėrusį: Motina nė lašelio, rūtele, nei ligonei neturėjo… tuščia širdis, rūtele, nei kuo atsigauti nabagei…. (kieno) tvirtà širdi̇̀s apie nepalenkiamą, valingą: Mano vaikai tvirtõs širdiẽs – neverkdavotvi̇̀rtą ši̇̀rdį turė́tibūti nepalenkiamam: Vis užsižadu neskolyti, ale neturù tvirtõs širdiẽsbūti nejautriam: Kas tvirtèsnę ši̇̀rdį tùra, galia pjaustytiuž širdiẽs griẽbti (gróbti, im̃ti, tráukti) labai jaudinti: Visi tie tavo pasipasakojimai teip i jẽma muni už širdiẽs. Ažu širdiẽs ė̃mė, kap pamačiau. Tokie žodžiai gróba už širdiẽs, durte dura kiaurai. Balsas taip nuoširdžiai skambėjo, jog net už širdies griebė. Kaip galima sudėti eilėraštį, kad už širdies griebtų, iki šiol nesuprantu. Kad kirsteria muzika, net žu širdiẽs tráukiavienà širdi̇̀s;vienõs širdiẽs apie labai sutariančius: Sandara, viena širdis. Bus visų šventųjų viena sandara ir viena širdis. Vienõs širdiẽs būti.vi̇́eną ši̇̀rdį turė́ti būti vieningiems: Dzūkai devyni vi̇́eną ši̇̀rdį tùrivisà širdimi̇̀labai nuoširdžiai: Aš patenkintas, visa širdimi patenkintas. Pas mergytę nujojau, du šimteliu trotyjau, visà ši̇̀rdžia dūmojau. Reikia darbuit visà ši̇̀rdžia. Aš tau vis visà ši̇̀rdžia, o tu man visa šikna. Idant, kas tau malonu yra, visa širdimi pažintų ir pažinę visa stiprybe pasektų. Visa širdimi mylėkime.jausmingai, plačiai: Reikia gyventi visa širdimi: mylėti, nekęsti, džiaugtis ir liūdėti

Lietuvių kalbos žodynas

Vertėjas

Terminų žodynas

Žodžiai pagal abėcėlę: A B C D E F G H I Y J K L M N O P R S T U V Z Q

Sinonimų žodynas

Žodžiai pagal abėcėlę: A B C D E F G H I Y J K L M N O P R S T U V Z

Frazeologizmų žodynas

Žodžiai pagal abėcėlę: A B C D E F G H I Y J K L M N O P R S T U V Z