Vanduo
Vanduo reikšmė
skaidrus bespalvis, ppr. neturintis skonio ir kvapo skystis, vandenilio ir deguonies junginys (HO); šio skysčio tam tikras kiekisšio skysčio telkinys (bala, šaltinis, upė, ežeras, jūra ir pan.) ar jo dalis; šio skysčio masė telkinyješlapumas, šlapymetistam tikras kur atsiradęs, susikaupęs ar iš ko išsiskyręs skystisvėžių šeimos gyvūnėlis
Kalbos dalis: vyriškosios giminės daiktavardis
Kirčiavimas: vanduõ
Vanduo sinonimai
vanduojvanduonvanduvavandva
Vanduo frazeologizmai
ar ugnỹ, ar vandenỹ turi neturi, kaip bebūtų: Ar ugnỹ, ar vandenỹ – reik duotdaũg (daũgis) vandeñs [į mariàs] nutekė́jo (nùplaukė) praėjo daug laiko: Nuo to laiko jau daug vandens į marias nutekėjo. Nuplaũks daũgis vándinio, kolek sustvarkis. [kai̇̃p]deviñtas (trẽčias) vanduõ nuo kisiẽliaus (nuo kisiẽlio ) sakoma apie tolimą giminaitį: Toks jis man giminė – kai̇̃p deviñtas vanduõ nuo kisiẽliaus. Kokios čia be giminės – kai̇̃p trẽčias vanduõ nuo kisiẽliausį vándenį mèsti lengvai, veltui išleisti: Manai, aš tam gausiu iš tėvo dalies, kad ją mesčiau į vandenį?kai̇̃p (tar̃tum) nuo žąsiẽs vanduõ nubyrė́jo (nuriedė́jo, nurietė́jo; nuvarvė́jo) sakoma, kai žodžiai visiškai nedaro poveikio, kai jų nepaisoma: Jei apšneku [neteisingai], eisu į peklą, o tau kai̇̃p nu žąsiẽs [v]anduõ nurietė́s. Parodykit, kad nežingeidu žinoti, ir nustos visi liežuviai, o nuo aplotųjų nurietės kaip nuo žąsies vanduo. Jo pašaipa nuo Adomo nuvarvėdavo tartum nuo žąsies vanduoVPsakoma, kai kas greitai praeina: Miegas kai̇̃p vanduõ nuo žąsiẽs nuriedė́jokai̇̃p (lýg) vandeñs į bùrną (bùrną, burnõn) pri(si)sė́męs (prisisrė̃bęs, prisiė̃męs, įė̃męs) sakoma, kai tylima, nenorima atsakyti: Ko tyli, kai̇̃ vándens į bùrną įė̃męs?!. Tylia kai̇̃p [v]ándens į bùrną prisisrė̃bęs. Pievose tik arkliai iš lėto pančiais žvangina, o bernai – lyg burnas vandens prisėmę. Jeigu jie būtų sužinoję apie jus, būtų tylėję kaip vandens į burną prisiėmęnė̃ vandeñs lãšo visiškai nieko (negavo): Iš jos nė̃ vandens lãšo negausi.peklos vanduo degtinė.smagùsis vanduõ; (TPalkoholinis gėrimas.šáukšte vandeñs paskandi̇̀nti (prigi̇̀rdyti) (ką) sakoma labai nekenčiant: Ans muni pagatavas šáukšte vándens paskandi̇̀nti. Kad primanytų, tai šáukšte vandeñs jį paskandýtų, tik galva netelpa. Kad sumanyt[ų], tai gal šaukštè [v]ándenio prigi̇̀rdyt[ų]ùgnį ir vándenį pérėjęs apie daug ką patyrusį, mačiusį: Pasipasakoja patys karininkai, o jų visokių yra mūsų pulke. Kiti – perėję jau ugnį ir vandenįugni̇̀s vanduõbet kokiu atveju, kas bebūtų, trūks plyš: Ugni̇̀s vanduõ – turi padaryt!. Rytoj ugni̇̀s vanduõ ateisiuapie ūmų, greitai supykstantį: Jis toks ūmus: kad jam ne už žodžio (neįtinka) – ir ugni̇̀s vanduõvandeñs asiliùkas vėžių šeimos gyvūnėlis (Asellus aquaticus). [nė̃]vanduõ (vandvà, vandeñs lãšas) nepérbėgo [per tárpą] sakoma apie du neišsiskiriančius, gerai sugyvenančius, nesipykstančius žmones: Kaip mas surokavom, šešius metus išdraugavom – vándens lãšas nepárbėgo. Kur dingo tos laimingos dienelės, kuomet, rodos, vandens lašelis tarpe mudviejų neperbėgo. Nė vanduo per judviejų tarpą neperbėgtų – taip eina juodu susiglaudusiu. Terp jų vandvà neperbė́gavándeniu nepribyrė́jo savaime neatsirado, nepasidarė: [V]ándeniu nepribyrė́[jo], vis reikė ažkrutėtvándenį drum̃sti kelti nesantaiką: Ko ji čia nori, ko vandenį tarp mūsų drumsčia!. Prisipumpai kaip švabas ir eik miegoti, ko čia vandenį drumsti [savo kalbomis]vandeñs gaidẽlis; tilvikas. [stikli̇̀nės]vandeñs negãli atnèšti (kam) visiškai neprilygsta kam: Tu negali̇̀ anam ir vándens atnèšti. Ana negãlia atnèšti stikli̇̀nę [v]ándens tai paštininkeivandeñs (vándenio) ligà vandenė, vandenligė: Vándenio li̇̀gą turėjo. Galiaus dar ir vandens liga prisidėjo. Tas buvo vandinio liga sergąs.vándenį mèsti šlapintis: Kumelė spira ir [v]andenį meta. Kaip pradėjęs pilti su brūkliu į nugarą, tad [v]andenį pradėjo mesti nu pasturgalio.Pasiutusi: spira, kanda ir [v]ándinį mẽta (be galo pikta) vandeñs žénklas vandenženklis: Popieriaus masė buvo samstoma ir presuojama rankomis, įspaudžiant vandens ženklą – Sapiegų herbą su įrašu
Lietuvių kalbos žodynas
Vertėjas