Verkti
Verkti reikšmė
Žiūrėti žodį "apverkti"Žiūrėti žodį "užverkti"Žiūrėti žodį "išverkti"Žiūrėti žodį "praverkti"Žiūrėti žodį "įverkti"ašaras lieti, kūkčioti iš susijaudinimo (ppr. iš skausmo, liūdesio, džiaugsmo)tekėti, plūsti ašaromis, ašaroti (apie akis)sakyti rečitatyvu raudos žodžius, garbstyti mirusį, raudotisakyti rečitatyvu vestuvių raudos žodžiussu ašaromis, labai gailėti(s) ko; graužtis, sielotisskųstis, aimanuotisu ašaromis, labai prašyti (ko)labai norėtineatidėliotinam, būtinam reikalui reikštiišduoti į verksmą panašų balsą, garsąpraleisti drėgmę, rasoti, sunktisverkiant apgailėtiapgarbstyti, apraudoti mirusį (sakant rečitatyvu raudos žodžius)apraudoti (sakant rečitatyvu vestuvių raudos žodžius)imti verktiimti tekėti, plūsti ašaromis, ašaroti (apie akis)apie žmogų su verksmo žymėmis veideverkiant suvilgyti, aplieti ašaromisaptraukti drėgme, aprasotivisur paverkauti ištekantiki valios, pakankamai verkti, prisiverktiverkiant išprašyti, išmelsti, išgelbėti, atgautiverkiant prikelti mirusįverkiant atlyginti, atkentėtiįstengti apgailėti, apverktiimti verktiįstengti daug verktidaug, pakankamai verkti, prisiverktiverkiant išlieti daug ašarųįnikti verktiverkiant, maldaujant įsiprašytiverkiant įlietiverkiant išlieti (ppr. daug ašarų)kurį laiką verktipakankamai verktiapie verksmo žymesverkiant pakenkti, pažeisti, sugadinti (ppr. akis)įstengti, pajėgti verktiverkiant išleisti, išlydėtisu raudomis (ppr. sakant rečitatyvu raudos žodžius) išleisti, išlydėtipasakyti rečitatyvu vestuvių raudos žodžiusverkiant išprašyti, išmaldautiverkiant prikelti mirusįverkiant apgailėti, apverktikiek verkti, paverktiimti verkti, apsiverktipakankamai verkti, išsiverktiraudant, verkiant nulaistytiapie verksmo žymesilgai verkiant nusikamuotikiek verktiimti verkti, apsiverktiįstengti, pajėgti verktipagarbstyti mirusį (sakant rečitatyvu raudos žodžius), apverkti, apraudotipagarbstyti mirusį (sakant rečitatyvu raudos žodžius), paraudotisakyti rečitatyvu vestuvių raudos žodžiuspaaimanuoti, pasiskųstipa(si)gailėti, pasigraužtidaug, ilgai verktiverkiant apgailėtinetekti verkiantdaug verkti, priverktiliautis, nustoti verktikurį laiką verktigalėti, įstengti verktiimti verktipralieti, išlieti (ppr. ašarų)imti sakyti vestuvių raudos žodžiusilgai verkiant nusikamuoti, nusiverktidaug, pakankamai verktiverkiant prilieti, pripildyti (ašarų)pagarbstyti mirusį (sakant rečitatyvu raudos žodžius), apraudotipasakyti rečitatyvu vestuvių raudos žodžiusverkiant priprašyti, išmaldautikelis kartus sakyti rečitatyvu vestuvių raudos žodžiusįsiverktiimti verkti, pravirktiverkiant suvilgyti, aplieti ašaromisverkiant pasiekti, gauti, laimėtiimti rečitatyvu sakyti vestuvių raudos žodžiusišduoti panašų į verksmą balsąimti verkti, pravirktiapie smarkaus verksmo žymesgausiai aplieti ašaromisilgai verkiant nusikamuoti ar mirtiimti garbstyti mirusį (sakant rečitatyvu raudos žodžius), imti raudotiimti sakyti rečitatyvu vestuvių raudos žodžiusimti aimanuoti, skųstisimti labai prašytiišduoti panašų į verksmą balsą
Kalbos dalis: negalininkinis veiksmažodis
Kirčiavimas: ver̃kti
Verkti sinonimai
apverktipaapverktiatverktidaverktiįverktiišverktinuverktipaverktiparverktiperverktipraverktipriverktipapriverktirazsiverktisuverktiužverktiverktinosverktinaiverkiamaiapverktinai
Verkti frazeologizmai
krokodi̇̀lo ãšaromis ver̃kti; veidmainingai rodyti gailestį.nórs (koc ) ver̃kdarosi apmaudu, pikta: Šiandie darbas nesiseka, nór ver̃k. Tų darbų milijonai: nebemožna apsidirbt, koc tu ver̃k. Reikia lietaus, nór ver̃k. Nór ver̃k, ė duo[k] (apie duokles karo metais). Nesvalgo, koc verkdarosi malonu, gera: Ir buvo taip gražu, taip iškilminga buvo. Nors imk ir verkširdi̇̀s ver̃kia liūdna: Širdi̇̀s ver̃kia tokiam gyvenime. Negaliu – širdi̇̀s ver̃kia. Viena gyvenu, tai širdis ver̃kiaver̃k dainúok jokiu būdu: Ver̃k dainúok – neišvarysi avių iš miškoapver̃kti, -ia (àpverkia), àpverkė 1verkiant apgailėti: Nopverktas. Vyras dažnai apverkdavo savo mirusią žmoną. Aš savo žmogų [sergantį] tankiai ir apver̃kdavau. Tada apverkė sesuo savo brolius. Laužė rankas tę motinos, apverkdamos sūnus. Jau dvi savaitės, kap tėvelį àpverkėm. Jei būt negydę, tai jau būt užkasta i apverktà [ligonė]. Mes jau tave àpverkėm (manėm, kad mirusi). Jozefas apiverkė tėvą savo ir liepė jį balzomu ištept. Rachel apverkė vaikus savo ir nedavė savęs palinksminti. Ir jo (Juozapo) tėvas [Jokūbas] jį apverkė. Teikis man duot graudumą širdies ir ašaras akimus manomus, idant apverkčia dieną ir naktį visus pražengimus mano. Pakūtavoti yra tai apverkti tus griekus, kurie pasipildė, o ne pildyti anų daugiaus, dėl kurių reiktum verkti. Visi savo gėrybes apverkdami raudojo. Apverktas, apraudotas.Kruvinomis ašaromis tave apverksiu, o jau sulaikyt nesulaikysiu. Žėdną dieną aš tą kalėjimą apverkiù (skausmingai prisimenu), kap po nagais badė.Apverks mane juoda žemelė, balta grabo lentelė. Širdys mūsų atsigavo, apverkdamos mūką tavo. Majerio padėtis visiškai apverktina: negi jis mušis su sena boba.apverktinai̇̃ Sulytas, perbalęs, prasisegusia apykakle jis atrodė apverktinai. Laikai apverktinai pakitėjoapgarbstyti, apraudoti mirusį (sakant rečitatyvu raudos žodžius): Àpverkė gailiai mirusį tėvą. Kai numirs, apver̃ks ir turtus, ir viską.apraudoti (sakant rečitatyvu vestuvių raudos žodžius): Iš vakaro jaunajai pina vainiką, apdainuoja, apver̃kia, kad išeina. Reiks mum apverkti jaunąsias dieneles, atsižiūrėti žaliųjų rūtelių.imti verkti: Jis, tai girdėjęs, apsi̇̀verkė. Apsi̇̀verkė vargšė atėjus. O itas jau ir apsi̇̀verkė. Buvo teismas – apsi̇̀verkė, atsiprašė ir sustaikė. Atsidust arba apsiver̃kt – daugiau nieko nebelieka. Tai aš negaliu jau i ūtaryt, tiktai apsverkiù. Abi suėjom, pasišnekėjom, apsi̇̀verkėm. Pasakysiu, tai tuoj apsver̃ks. Net apsi̇̀verkiau [išvažiuojančio] Antalioko. Aš tėvo vis apsverkiù, kai nueinu in kapų. Akmenista širdis būtų, kad an šliūbo neapsiverktáu. Iš džiaugsmo net apsi̇̀verkė. Apsiverkti nemoku, pasiskųst negaliu: nesupras žmonės mano kančios!. Apsi̇̀verkė šitoj mergiotė ir nuejo kiaulių penėt . Apsi̇̀verkiau viena, kad taip darosi. Net apsi̇̀verkiau iš juoko. Tada apsimislydamas savo vargus, skaudėjimus iš senatvės, graudžiai apsiverkė. Kiek skrynią praversi, muni paminėsi, labai graudžiai apsiverksi. Eisi par kiemą apsiverkdama, močios žodelius atsimindama. Atsisėdau dailiai, apsiverkiau gailiai .Miškas, žmonių pasigailėjęs, rasa apsiver̃kęs, aukštas savo viršūnes debesin įmerkęs.Apsi̇̀verkė sausom ašarom kap marti, anytą laidodama. Dar ne vienas apsiverks, kai jam kailį gerai išpers. Apsiverkė mergelė, kad nuvyto žalia rūtelė. Apsiverkė bernelis, kad vedė ne tą, kurią mylėjo, bet tą, kurios tėvulis daugel žadėjo. Daili daili mergelė, jai rūbelius vilkdamas kiekvienas apsiverkia (svogūnas) imti tekėti, plūsti ašaromis, ašaroti (apie akis): Apsi̇̀verkė akys manoapie žmogų su verksmo žymėmis veide: Suėsta jau vilko jos ožkytė! Parėjo apsiverkusi. Našlė tik porą kartų matė ją apsiverkusią. Senis atsikėlė, pamažu nuėjo į kitą kambarį, kur sėdėjo apsiverkusi žmona.Saulė, nors ir šalta, nors ir apsiverkusi – vis vien pasirodė. Ryt bus lietaus, kad saulė tokia apsiverkus (blausi). Oras kaip apsiver̃kęs, neskaidrusverkiant suvilgyti, aplieti ašaromis: Namie apverkiau visas mamos pagalves.Gi te kiekvienas krūmas mano àpverktas. Kur tik aš einu, sunkiai dūsaunu, apverkti̇̀ mano visi takeliai. Àpverkė ir takus vainikėlio netekus . Api̇̀verkė visus laukus [iš rojaus išvarytas Adomas]aptraukti drėgme, aprasoti: Langai apverkti̇̀ – lietaus bus.Jis nusigrįžo į langą ir ėmė šluostyti skaruliu apsiverkusį stiklą. Slenka pakluonės keleliu, žiūri, kur kadaise stovėjo Buivės lūšnelė su mažais apsiverkusiais langučiaispaapver̃kti, -ia, paàpverkė visur paverkauti ištekant: Kap paapver̃kia savus namus, tai tada išeina in atšlaimoatver̃kti, -ia (àtverkia), àtverkėapverkti 1: Vieno dar neàtverkėm, o jau kitą laidojamiki valios, pakankamai verkti, prisiverkti: Ak tu mano, kiek aš àtverkiau!. Reik kožną dienelę atver̃kt. Neverkiu aš, pirma atàverkiau, kai mane daužė [girtuoklis vyras]. O, tėveli, pasigesim mes tavęs, kur tavo takeliai vaikštinėti, kur mes atver̃ksim? .Dabar neverksi – ištekėjus atverksi.Atsiver̃kta jau visas gyvenimas. Aš atsiverkiau, kiek norėjau. Atsi̇̀verkė motina vaikam sergant. Atsiver̃ksi blogą vyrą gavus. Kaip metė šluotą [pamačiusi, kad įėjau], kaip tvėrė manę až kaklo bučiuot bučiuot, ajėgi verkt, atsi̇̀verkėm, atsibučiavom abidvi. Neatsi̇̀verkia (negali nustoti verkti) boba, tokis geras vyras buvęsverkiant išprašyti, išmelsti, išgelbėti, atgauti: Močia savo vaiką atverkė nuo marios ligos. Kaip tu sirgai, aš tave àtverkiau, ir todėl išgijai. Tai dar tu prapuolei: nei aš tave atpirksiu, nei aš tave atverksiù. Jaunų dienelių nebeatverksi. Nebatžvengs žirgelis grynų aviželių, nebatverks mergelė rūtų vainikelio.verkiant prikelti mirusį: Jis verktų ir verktų, visą amžį verktų, kad tik savo motiną galėtų atver̃kti!. Vaikai teip verkia tos motinos, bet ką – ar atverksi̇̀. Ji šauks motiną mirusią, bet nebeatšauks, nebeatverks. Gana, Rožele, liaukis verkusi: mamytės neatverksi, o gyva į žemę nesmuksi. Verkė, vis tiek neàtverkė savo vaiko. Tik mane atverks juoda žemelė, balta grabo lentelė. Ką jau čia atverksit ir atraudosit. Kad jau, musėt, amžinai prapuolė. Neatverks varpai, nei [v]argoneliai, neatverks sena matušė.verkiant atlyginti, atkentėti: Už viską reik atver̃kt. Šįmet [sesuo] susilaukė vaiką; tą vaiką supa ir verkia – tai pernykštį juoką ir atverkia. Anas te i nubartas, i nudurtas, i nustumtas buvo, anas da mažas – neverkia, vis až jį atverkiùapverkti 3 Atsi̇̀verkė karvė, eina ašaros iš akiųapverkti 5 Jaunoja sėdi atsver̃kus. Marti atsver̃kus – motiną parižavo (paralyžiavo). Vaikas atbėgo atsver̃kęs. Toji atsver̃kus, išsitepusapverkti 7 Ė mūsų bulbės šiemet negardžios: atsiver̃kę kokios. Langas atsiver̃kęs (aprasojęs) ×daver̃kti, -ia, dàverkėįstengti apgailėti, apverkti: Aš visų daverksiù?! Man užteks tų bernų, buvo jų ir busimti verkti: Sėdi, kolei anas daver̃kiaįver̃kti, -ia (į̇̃verkia), į̇̃verkėįstengti daug verkti: Daug į̇̃verkė martidaug, pakankamai verkti, prisiverkti: Kiek ana iñverkė, kad tas vaikas nekaltai [pakliuvo]verkiant išlieti daug ašarų: Kad tos ašaros, ką aš iñverkiau – tai čia ežeras stotųsįnikti verkti: Ana kap insver̃ks, tai verkia i verkia. Insi̇̀verkiu insi̇̀verkiu, neseka ir užmigt. Kad ir senas, o kai įsiverkė, tai verkė verkė kap nuplaktas. Kap jis (vaikas) insiverkė, gal per naktį būt praverkęs. Buvau palankyt – insi̇̀verkė bobaverkiant, maldaujant įsiprašyti: Insver̃ks gyvent in taũ bobelė. Griš (grįš) [girtuoklis vyras], verks verks ir insiver̃ks par pačią – o velnias!verkiant įlieti: Kiek kartų bet kuriam [kunigui] teko jam į kamžos rankovę įverkti ir vaikišką savo sielvartą, ir jauną nerimą, ir seną skausmąišver̃kti, -ia (i̇̀šverkia), i̇̀šverkėverkiant išlieti (ppr. daug ašarų): Ìšverkiau visas ašaras. 1Kiek aš del vaikų ašarų i̇̀žverkiau, vai, vai!. Žinom juk, želėk Dieve, kaip mūsų gadynė, ašaras i̇̀šverktas po kojų mindama, šypsos. Motyna Lietuva! Tu varguose paplūdusi! Tu ašarų upes išverkusi. Nespėjo nei išverkti mergaitinių ašarų.Žinojau daug visokių niekų, ale išverkiau vaikus beaugindama. Ten atsiklaupęs savo smūtnybę išverkėkurį laiką verkti: Kai išgirdo apkalbas, i̇̀šverkė visą naktį. Naktį išverkiù, kiek tik nereikia. Kap krito karvė, motina perdien jos i̇̀šverkė. Marytė išverkė visą vakarą. Išver̃kus naktį, akim nematopakankamai verkti: Verks verks, išsiver̃ks ir nutils, apstos verkt. Kitą dieną motina, jau iki soties išsiverkusi ir išsibarusi, ėmė tvarkytis. Kai išsiverkiu, lengviau krūtinei pasidaro, paskui net pačiai juokas paima. Tada atsisėdus kokiam užkampyje išsiverksi ikvaliai. Ji namuos kur išsiverkia, nesiskundžia. Veda, tęsia [jaunąją] par bažnyčią: išsiver̃kus, geltona, kad graban dėk. Atavežė Vilniun, inkišė čia, verkiu ir neišsiverkiù. Tankiai bėgo pasislėpusi išsiverkt. Atejo išsiver̃kus, kad sūnus mirė. Teverka, kad išsiverks, sveikesnis būs.Kad neverkei tekėdama, tai išsiverksi̇̀ kampe sėdėdamaapie verksmo žymes: Kada tik ją matau, tada jos akys i̇̀šverktos. Rytą, kai parjojo namo, močia klausia, kas yra, kad jo teip akytės išverktos. Išverktas veidasverkiant pakenkti, pažeisti, sugadinti (ppr. akis): Akis išverksiu. Išverkiu akis. . Beverkdama ir akis i̇̀šverkiau. Akys i̇̀šverktos, tai matau kai pro dūmus. Motina i̇̀šverkė akis dėl dukros ir širdį sugadino. Akis i̇̀šverkiau net, o sūnelio kap nėr, tep nėr. Verkė pusę metų Ragailė, išverkė senas akis, pražiūrėjo langus. Eš be mažo akių savo neišverkiau, kaip ir pilvas man iš to paskaudėjo.Žmonės kalbėjo, kad smuiko graudus verksmas išverkė didžiajam smuikininkui akis. Teip verkė vaikas, kad viduriukus i̇̀šverkė (išrėkė), bambutę išvertė.Gedėk tėvų, bet akių neišverk.įstengti, pajėgti verkti: Jau nuo vakar toji mergaitė neišver̃kia [nuo difterito]. Vaistus [raminančius] kai suduoda, nebei̇̀šverkia [per laidotuves]verkiant išleisti, išlydėti: Ar jau išleidėt sūnų karuomenėn, ar jau i̇̀šverkėt?. Atsisveikino, ir anys mane i̇̀šverkė, aš ir išvažiavau. Pasirodė, kad uorėje besama tos pačios Juodmargės, kurią ryte artimieji buvo išverkę į paskutinę kelionęsu raudomis (ppr. sakant rečitatyvu raudos žodžius) išleisti, išlydėti: Būdavo, išverks, išgarbstys [rekrūtą] giminaičiai, kaip į kapus.pasakyti rečitatyvu vestuvių raudos žodžius: Žodžiais gražiai i̇̀žverkė [nuotaka], nieko nepasakysiverkiant išprašyti, išmaldauti: Ìšverkiau sugrėbtą gyvolį, t. y. par verksmą išprašiau. Kad nesidavė išprašomas, reikėjo verkte išverkti. Tegu tą bobą! Ìšverkė paskutinius pinigus iš manęs!. Visą dieną lindo į akis, zirzė ir i̇̀šverkė centnerį rugių. Ką ižverksi̇̀ čia, ką gausi – dirbk!. Sena [mirė], ką čia išver̃ksi. Verk neverk, nieko iš jo neišverksi̇̀. Vyresnysis sūnus išverkė dalį ir pabėgo. Jis išverkė sau gyvastį. Duok išver̃kti ašaromis, kad sopuliais ir ronomis Jėzus mūsų griekus naikintų.Ašaros tos pavargėlės ir apleistos našlės krinta dabar ant tavęs, kurios išverks tau prakeikimą ir nelaimę.Vaikai išsi̇̀verkė saldainių. Išsi̇̀verki, ką leisk, duok – kokis [įkyrus]!. Išsiprašiau, išsi̇̀verkiau, kad leistų. Verkiu, būlav[o], ir išsi̇̀verkiu grybaut.verkiant prikelti mirusį:Ašaromis neišverksi motinėlės.nuver̃kti, -ia (nùverkia), nùverkėverkiant apgailėti, apverkti: Vieną nuverksi̇̀, ir kitą (apie žuvusius). Nėr brangiausio vandenes, kaip ašaros žmogaus, gailėjimą darančio ir nuverkiančio nuodžias savas.Sesė mano vargeliu nusiverkia.kiek verkti, paverkti: Pamatė, kad jos nebėra, nuverkė, ir gana. Teip skaniai nùverkiau, kad ajetau.Neverkus mums piktybėje, dangus nuverkt turėjo.Nusver̃kus nuejau darban. Nusiverkiù, i tiek, ką tu su tokiais velniais padarysi. Norisi nusiverkti, ašaros veržiasi. Peržegnok ir mane, manas Tėve, – ir pakėlęs balsą nusiverkė. O kada Petras to užsigynimo gailėjosi ir nusiverkė, tada Kristus jam tą grieką atleido.1imti verkti, apsiverkti: Kiek kartų aš kokį Kristaus abrozą matau, tai aš vis turiu nusiverkti. Kiek kartų aš čion eisiu, tiek kartų nusiverksiu graudingoms ašarėlėms. Kai priėjau rūtų daržą, graudžiai nusiverkiau.Trumpa drūta mergelė, daug drabužių turi, kas į ją pažiūri, gailiai nusiverkia (svogūnas) 1pakankamai verkti, išsiverkti: Nusiverkiù, kaip i palengvėja, lengviau. Aš nusverkiù, tai man an kriūtinės lengviau. O kaip nusiverkė Ilgis, lyg akmuo nuo širdies nusirito. Kap nusver̃ks, tai geriau miegos. Kai kada ir labai nusiverkiùraudant, verkiant nulaistyti: Ana nùverkė visus kampusapie verksmo žymes: Tik tie veideliai tokie nuverkti.apie žmogų su verksmo žymėmis veide: Ir pažino jauns bernelis, kad aš nusiver̃kus . Marikė išlipo iš vežimo nuliūdusi, matyti, nusiverkusi, nuėjo į klėtį1ilgai verkiant nusikamuoti: Reik vaiką maldyti, kad par daug nenusiverktų. Vaikas labai nùsverkė, gali apsirgt. Jeigu jai kas pernai taip ką būtų pasakęs, ji būtų nusiverkusi gyva šilta. Paskui pat ligonį sekė Juozienė, nusiverkusi, nusibaigusi ta viena diena. Numirėlio žmona, menka, išbalusi, nusiverkusi, net akys raudonos, užtinusios. Ak, tėtuti, tavęs kasdien kiekviens paminėdams ir dūsaudams taip nesvietiškai nusiver̃kia, kad ir akys jau keliems išpūti pradėjo. Nusiverks į smertį, išgirdus, kad sūnus jau nabaštininkas. Kieme visai nusiverkus manęs jau laukė mamapaver̃kti, -ia (pàverkia), pàverkėkiek verkti: Truputį vaikas pàverkia ir nutyla. Mažysai pàverkia nakčia. Ji paver̃kia, kol širdis palengvėja. Nėra tos dienos, kad nepaverktáu. Kai pàverkiau, pasisielojau, tai suvis save prarijau. Anas pàverkė ir ažsirgo. Motka pradeda bartis, rėkia, tai nueini kur kampelin, pàverki, ir gerai. Paverkė paverkė našlaitė, atsikėlė ir dairos, kurin dabar kraštan eit. Jėgu vaikas nė kiek neverkia, negerai, nors po kiek turi paver̃kt. I pàverkiau ištekėjus, viso buvo. Ana pàverkė pàverkė, ką padaris. Paver̃kia an to sykio, ir vėl ką nors padarė [neklaužada]. Aš tenai viena ir paverkiù, ir pasėdžiu. Jy (senutė iš kaimo) verkia anta kiemo, pàverkia pàverkia ir eina namo miestan. Ir už mane paverk … Aš jau sakiau, kad ašarų nebeturiu. Paverkė abi, paverkė, o tų ašarų taip gausu – čia nušluosto jas, čia vėl jos liejasi. Bet juk paverkus lyg ir palengvėja. Kaipgi jūs be ašarų?...Palyta tep, kap ubago pàverkta (labai mažai).Abidvi moterys pasiguodusios, pasiverkusios, pasidejavusios. Čion pasiverksiu, čion aš raudosiu.imti verkti, apsiverkti: Jis eina net paver̃kdamas. O aš jaunas atstodamas, graudžiai paverkdamas: nepavirto aužuolėlis į mano tėvelį.įstengti, pajėgti verkti: Vaikas jau vos bepàverkėpagarbstyti mirusį (sakant rečitatyvu raudos žodžius), apverkti, apraudoti: Kas tave paver̃ks, broleli?pagarbstyti mirusį (sakant rečitatyvu raudos žodžius), paraudoti: Eik ir tu paverk. Negražu tep stovėt.sakyti rečitatyvu vestuvių raudos žodžius: Jau jy (jaunoji) tę pàverkia, nusilenkia visiemi, ne tep kap dar̃paaimanuoti, pasiskųsti: Moka moteros paver̃kt. Paver̃ks paver̃ks, visas sodžius sužinos. Susejusios tai paverpdavom, tai paver̃kdavom. Pàverkamu balsu taip aiškina, rods, biednelė, vargšelė.Neverk – paver̃ksi, kai duonos neteksipa(si)gailėti, pasigraužti: Čepulis do paver̃ks savo pirkios (apgailestaus pardavęs pirkią) parver̃kti, -ia (par̃verkia), par̃verkėdaug, ilgai verkti: Mama tai par̃verkė, nesitikėjo, kad mes grįšim. Par̃verkiau visu keliu, kol parejauverkiant apgailėti: Par̃verkė savo bėdasužverkti 2: Jos akys nuolat parverktosišverkti 3: Kas iš tų verksmų, tik akis parver̃ksi, o ar padės?. Mano tai par̃verktos akys, vis vaikus sapnuoju, i vieno gaila, i kito, tai verkiu verkiu, o dabar nėra ašarų, tai nematauužverkti 4pérverkti;praverkti 1: Pérverkiu visą naktį. Visą amžių neperverksi, tai, porą mėnesių panašlavus, parsivedė kitą vyrą. Aš par dienelę párverkiau, nė burnužėlės neprausiau.netekti verkiant: Vainiką dainuote pardainuosiu, nuometą nė verkte neperverksiu.daug verkti, priverkti: Mano ben du viedrai [ašarų] būtų, kiek aš pérverkiau. Kiek pérverkiau, kai vyras mirėliautis, nustoti verkti.užverkti 4 Ji (mergaitė) išblyškus, persiverkus, murzina, pilna burna žemių. Ji per dienas verkia, ji pérsiverkusišverkti 3: Pérverkėm akispraver̃kti, -ia (pràverkia ), pràverkėkurį laiką verkti: Visą naktį pràverkė. Per visą naktį ir pràverkiau. Metus be perstogės pràverkiau. Kokis gyvenimas! Pràverkta visą gyvenimą, pràverkta. Sà[vo] dienas pràverkiau. Per dešimt metų buvo ne viena dienelė pràverkta. Kiek čia naktelių praverkta, pradejuota. Antrus metus belaukdama pas vartelius jo praverkiau. Visas gyvenimas suėstas, visas gyvenimas praverktas, o tamsta sakai – neverta.Jy prasver̃kdavo visas dienas ir naktis, gailėjo vyrogalėti, įstengti verkti: Jei praver̃kčiau, būtų lengviau. Bet yra [žmonių], kurie nors kana kaip gailėtųs, praverkti negaliimti verkti: Dudena praverkdamas.Tai muštravosiu bėrį žirgelį, kad prasiverktų̃ jauna mergelėpralieti, išlieti (ppr. ašarų): Praver̃kti ašarą.Kiek jis prageria, tai šuo daugiau praver̃kiaišverkti 3: Nuramin’ tu ją, bo ana akis praver̃ks. Pràverkiau aš savo akeles, nieko neregiu in senystos. Motina jau ir akis pràverkė sūnaus belaukdama. Tėvai akis pràverkė. Verkiau vaikų ir akes pràverkiau – vis bėdos. Pràverkiau i akeles in Mikodemo (mirusio sūnaus). Jau aš akis pràverkiau čia dirbdama. Akys pràverktos, apipūliavę. Praverksiu akeles svetimoj šalelėj, pražus jaunystėlė sunkiam vargely.imti sakyti vestuvių raudos žodžius: Nuotaka, eidama an šliūbo, visus atsisveikina ir vis pràverkia. Šeštadienio vakare išeina jaunoji verkaut prie darželio, su jaunąja eina jaunamartė ir praverkia.ilgai verkiant nusikamuoti, nusiverkti: Prasi̇̀verkiau jam numirus. Prasiver̃ksi, jei numirsipriver̃kti, -ia (pri̇̀verkia ), pri̇̀verkė1daug, pakankamai verkti: Kiek aš pri̇̀verkiau, Dieve Dieve, negalvojau, ka jau gerai bus. Anie (sūnūs) grįžo, ale kiek aš anų pri̇̀verkiau!. Kiek priverkiau, kiek priprašiau, neklauso – geria. Naktis pri̇̀verkiau, kai mama mirė. Mano prišalta davaliai ir pri̇̀verkta. Ne tiek šienelio aš te pripjoviau, kiek aš priverkiau, kiek priraudojau .Tai dabar tu priver̃k penkiems (aprūpink penkis vaikus).Priverksi, kaip kiaules ganysi.1Buvom an kapų, pri̇̀sverkėm pri̇̀sverkėm ir važiuojam namo. Viškum apsirgo, tik guli, aš verkiu ir jis verkia, prisi̇̀verkėm abu. Po itam bernuki aš pri̇̀sverkiau. Aš jo gana prisiverkiau. Dulkinas, išplaktas, prisiverkęs iki alpulio grįžau prie bandos. Prisiverksime ir toliau, jeigu bus verktina. Gana žmonės buvo privargę ir prisiverkę. Tu prisiverksi, mūsų sesyte, pas savo anytelę. Prisiverksi rytoj dieną, kai paliksi viena. Tada prisverksi̇̀, prisbėdavosi, kai mano valioj būsi. Prisiverksi̇̀, mergele, an bernelio rankų. Čiulbėk, paukštele, kol pas motulę, prisiverksi, kai berneliu[i] teksi.verkiant prilieti, pripildyti (ašarų): Jis čia visą kubilą priverkė. Pri̇̀verkiau pilnus kampus ašarų, pamarinus tėvą. Mat anos panos, negalėdamos jo prikelti, pri̇̀verkė klanus ašarų pas jo lovą. Mes pilnas kertes priverkėme, o čia ryto metą, praaušus, tik mamytė kyšt beįeinanti su ryšeliu. Gali grindis priver̃kt, be dviejų metų nepareis iš kariuomenės. Kur užtiksi balą, žinok – ten mano priverkta, o ne lietaus prilyta.Kai tik susitinka, vėl verka, pilnas ausis pri̇̀verkėpagarbstyti mirusį (sakant rečitatyvu raudos žodžius), apraudoti: Jei nemoki verkt žodžiais, tai pasamdyk, katra moka priver̃kt. Prieg numirėlio raudoja dažniausia artimieji. Seniau, sako, buvo tam tikros bobos, kurios priverkdavo.pasakyti rečitatyvu vestuvių raudos žodžius: Verkaudavo [nuotaka], tėvą pri̇̀verkia, motiną. Nuoteka pas darželį stojas, darželį pri̇̀verkia. Subaton pri̇̀verkia ir tėvamu. Ot gražiai ana mokėjo priver̃ktverkiant priprašyti, išmaldauti: Tai kad galėjus, būtau nuvažiavus ir priver̃kus. Verkia brolis dieną naktį, nieko gera nepriver̃kia, nei motutės neprišaukia (d).. Verkčiau aš rytą ir vakarėlį, kad tik priverkčiau jaunas dieneles.Ji mane prisi̇̀verkė, kad eičia su ja gyvęt į vieną stubą. Verkia jy, prisi̇̀verkia ko iš bobukėski̇́ek katė̃s (kãtino) pri̇̀verktaki̇́ek kãtinas (šuvà) priver̃ks labai mažai: Tiek tu išvirsi, kiek šuva priverks. Jy tiek apmokės už namą, ki̇́ek šuvà priver̃ks. Vieną mėnesį gali gerai griebti, jei žuvies yra, kitą mėnesį gauni mažne tiek, kiek katinas priverkiapapriver̃kti, -ia (papri̇̀verkia), papri̇̀verkė kelis kartus sakyti rečitatyvu vestuvių raudos žodžius: Tep jaunoj papri̇̀verkia visiemu. Podruškės išeina iš ažu stalo vitvisos, tai tada jaunoji jomu papri̇̀verkia visomu×razsiver̃kti, -ia (razsi̇̀verkia), razsi̇̀verkė įsiverkti: Anie tę jau razsi̇̀verkėsuver̃kti, -ia (sùverkia ), sùverkėimti verkti, pravirkti: Tas vaikas sùverka i tas kartu. Vaikas i nesùverkė, kap votį pradūrė. Da nepriėjau nė prie durelių, graudžiai sùverkė jauna mergelėverkiant suvilgyti, aplieti ašaromis: Visas laiškas sùverktasįverkti 9 Vaikas sasiver̃ks ir neės. Jin susi̇̀verkė i susirgo. Išėjo vargšė susiverkusi; veltui šluosto ašarasverkiant pasiekti, gauti, laimėti.imti rečitatyvu sakyti vestuvių raudos žodžius: Vainiką segdama, gailiai suverkė. Sùverkė mergelė didžiu balseliu, sugrįžo jaunoja vėl į darželįišduoti panašų į verksmą balsą: Ka sùverkė pelėda, tai net tirptelėjau. Tebesišvaisto aplink pastoges šikšnosparniai, žvaigždės tebežėri, retkarčiais pelėda vaiko balsu suverkiaužver̃kti, -ia (ùžverkia), ùžverkė 1imti verkti, pravirkti: Ažverkė gailiai. Ir jis ùžverkė – ir jis pradėj[o] verkt. Kad ùžverkė, manė, kad kaži kas atsitiko. Kažin kas gailiai ažuverkė. Aš kap ažùverkiau. Ana ùžverkė karštomi ašaromi. Tėvas pamatęs ir ažùverkė. Kap ùžverkė toj žydauka, o verkė, o verkė!. Kad žùverkė, ana ir išejo iš namų. Kai ùžverkia vaikas, einu žindyt. Kab žuver̃ks tėvas iš džiaugsmų, ką sūnus pare[jo] namo. Užver̃k ar ką, dieglys kaip duos par širdį!. Aš kap ažùverkiau, tai anas ir šoko atgal. Àžverkia brolis, ėm[ė] bandelę ir neša vaikamu, pats neįkanda, vaikamu andavė . Užčiulbėjo sakalėlis ir užverkė tėvužėlis.Žùverkė ožukas gailiom ašarėlėm .Paėmė toj žmona laišką, paskaitė ir užsi̇̀verkė. Kap vaikas ažusmanė valgyt, vėl ažùsverkė. Ažuslindo pie ugnį ir nuog dūmų ažùsverkė. Kap viena lieksmu, tai žùsverkiu. Oi ir pražydėj[o] rankon žalia rūtelė, tada gailiai užsiverkė mūsų sesiulė.apie smarkaus verksmo žymes: Jos akys užverktos ir raudonos. Pirmiau krykštavo ir krykštavo, kai apsiženijo, tai akys kasdie užverktos ir užverktos. Ankstyvas vėjas glosto skaudamą kaktą ir užverktas akis. Marytės veidas toks pat nuostabiai gražus, kaip ir seniau, tik užverktas ir dar labiau išblyškęs.Atrado senelę jau taip užverktõm akim, ka ji nieko nebegali matyt .1apie žmogų su smarkaus verksmo žymėmis veide: Išėjo motina užsiver̃kus – man tik topt, kad tėvas jau mirė. Sėdi ažsiver̃kus moteriškė. Marytė kažką siuvo pas langą užsiverkusi ir liūdna. Senutis, sėdėdamas ant rąstų, žiūrėjo į užsiverkusią Magdelęgausiai aplieti ašaromis: Raudo[ja]u metus, raudo[ja]u, visus takus ažùverkiau. Vargely gimiau, vargely augau, užverkti mano visi takeliai.ilgai verkiant nusikamuoti ar mirti: Panešiok vaiką – dar užsiver̃ks. Radau ažsiver̃kusį vaiką. Kūdikėlis užsiverkęs, nebgyvas. Kad mama žinotų, tai užsiverktųimti garbstyti mirusį (sakant rečitatyvu raudos žodžius), imti raudoti: Mirė, ùžverkiau žodžiais.imti sakyti rečitatyvu vestuvių raudos žodžius: Niaugi tu tekėt nori, kad ažver̃ktie negali?. Inejo mergelė rūtų darželin, ùžverkė mergelė didžiu balseliu.imti aimanuoti, skųstis: Ažùverkė [moteris], kad darbelių papjautaimti labai prašyti: Užsi̇̀verkė jy mokytis Vilniunišduoti panašų į verksmą balsą: Pelėda kap atlėkė po langu, tai kap ùžverkė, kad ją galas!
Lietuvių kalbos žodynas
Vertėjas