Vilkti
Vilkti reikšmė
Žiūrėti žodį "užvilkti"Žiūrėti žodį "privilkti"Žiūrėti žodį "išvilkti"traukti taip, kad šliaužtųšliaužti, ropoti paviršiumitraukiant paviršiumi keisti daikto padėtį erdvėjetempiant versti judėti (važiuojamąją priemonę, padargą), vežtigerai veiktipririšus tempti, buksyruotitempte imti iš kurpajėgti išgriebti, ištraukti (žuvis)sunkiai nešti, temptigausiai nešti, gabentipaslapčiomis pjauti, grobtipaslapčiomis paėmus, pavogus nešti, gabenti, grobstytivežti (ką sunkų)vežant sunkiai gabentinešti, traukti drauge su savimiturėti trauką, traukimąjėga vesti, versti eitikalbinti, vadinti, ragintitraukti, vilioti, masintilėtai, sunkiai, vos eiti, šliaužtieitivyktilankytis, bastytisiš lėto, pamažu važiuotilėtai judėti erdve, slinktiiš lėto eiti, slinkti (apie laiką)galėti, pajėgti krutėti, judėti, dirbinėtisunkiai eitis, sektisšiaip taip laikytis, gyvuotišiaip taip kuo dirbtisunkiai dirbtiatlikinėti kokį nors veiksmą (ppr. junginyje su daiktavardžiu nusako veiksmo vykdymą pagal jo reikšmę)traukti ant kūno (drabužį), mautinuo kūno traukti drabužįrengti (drabužiais)nusirengtipuoštis drabužiu, taisytisaprūpinti apranga, drabužiaissiūti, kalti kuo iš viršaus ar aplinkui, traukti, muštikloti, dengti sluoksniu kieno paviršiųtraukti valkiumitraukti valkčiųdengtis debesimis, niauktisšalčiui stingdant dėti ko sluoksnį, dengtiilgai, ištęstai tarti, kalbėtitęstis, truktitrukti, tęstis, užsiliktisunkiai, vargingai leisti (laiką)delsti, tęstis, vilkinti, atidėliotitiesti, rengti, klotibūti panašiam į kąvelkant paviršiumi aptempti aplink kąužtraukti ką ant kūno, užmautiaprengti, aptraukti kuoapsigaubtipasipuošti drabužiu, apsitaisytiaprūpinti drabužiaisapsiūti, apkalti kuo iš viršaus ar aplinkui, aptraukti, apmuštiapmauti (dantis)padengtiapkloti užsidedant, apaugant ir pan., apeitiaptraukti valkiumiaptraukti valkčiuaplink apibrauktitraukiant atitempti, atitęstisunkiai atneštiatneštiatvežti, atgabentijėga, prievarta atvestiateitilėtai atvažiuotiatitolinti, atidėtitraukiant pritempti, pritęsti prie kopakankamai apsivilktivelkant paviršiumi įtraukti į vidųįneštiįvežti, įgabentijėga, prievarta įvesti, įtemptiužtraukti ant kūno, užmautiaprengti (drabužiu)pasipuošti drabužiu, apsitaisytiužakėtilėtai, sunkiai įeitiįeitinusitęsti, užsivilkintipastatyti, įtaisytiiš vidaus ištraukti, ištempti paskui savesunkiai, jėga iš vidaus išimti, ištrauktigelbstint jėga ištraukti įklimpusį, nugrimzdusįiš vidaus išimtiištraukti, pavogtipriversti išeiti, išsivesti, išsitempti paskui saveprievarta ištempti, ištrauktiištraukti, išvesti kitur gyventiišnešti, ištempti (ką sunkų)nudobus išsineštiišvežti, išgabentiprievarta išvežti, ištremtiesant traukai išnešti, ištrauktiišreikalauti, išgautiišeitišiaip taip išlaikyti, iššertiišaugintišiaip taip išgyventi kurį laikąnutraukti nuo kūno, numautinutraukus nuo kūno atimtiišrengtiapsinuoginti, madingai nepridengti kūno daliųapiplėštiišnerti, nulupti kam odąišsinerti, išlįsti iš odosatitikti tam tikrą dydį, išimti, išpildytisunkiai ką pasakyti, ištartiišgiedotipratęstipragyventi kurį laikąišplakti, ištintipaviršiumi nutempti, nutraukti, nutęstinugalėti velkantsunkiai nuneštinuneštinepastebėtą nuneštinuvežti, nugabentijėga nuvestinueitinuvyktisunkiai nuvažiuotinutraukti nuo kūno, numautinurengus, numovus pasisavinti, pavogtinumovus paimti kaip užmokestįpajėgti nusimautinurengtinulupti, nudirtipašalinti (valkių)tęsiamai ištarti, nutęstivolu nulyginti, nuvoluotinutęsti, nuvilkintikiek vilkti paviršiumivelkant pakišti po apačiapajėgti, įstengti vilkti, temptipajėgti pavestipajėgti paneštipajėgti eitinueitiišvežti, prievarta išgabentiapsimauti, pasirengti po apačiapadėti, įsiūti (ppr. pamušalą)aptraukti, padengtitariant patęstikiek išgyventi, pagyventikiek uždelsti, užvilkinti (laiką)partempti ką paviršiumisunkiai parneštiparneštiparvežti, pargabentijėga parvestipareitiparvyktipertempti į kitą vietąperbrauktipertrauktinumovus pakeisti (drabužį, patalynę)iš eilės pavilkėtiperrengti kitais drabužiaisapsitaisyti kuo, persirengtiprivežti, prigabentivilkti pro šalįtrumpam nusirengtipraeitikiek pailginti, padaryti ilgesnės trukmėsšiaip taip praleisti, prastumtivelkant priartinti prie ko, pritemptidaug ko pritemptidaug ko prineštipripustytidaug ko prisivežti, prisigabentijėga privestidaug ko prieitiprisiartintidaug ko prirengtikartais apsivilktiprisimatuotiužvilkti, uždelstiištįsti, nusidriektisutraukti, sutęsti į krūvąsunkiai suneštisugabentisueiti, susirinktidaug prisirengtisusivilkinus, nusitęsus susidaryti daugeliui (reikalų, darbų)suvalgyti, sušveistisupūstiužtempti, užnešti ant koužtempti, užnešti už koužstumtiprisukti, užvesti (laikrodį)užeitiužtraukti, užmautiužsitraukti, užsimauti ant kūnoaptraukti kuo, aprengtiturėti aprangoskaustant, apmušant uždėti, užmauti, užtempti ant ko viršausapkloti, aptraukti, apeitiaptraukti valkiumiuždelsti, užtęsti, užvilkintigaišintipadaryti ilgesnės trukmėsdar kiek pagyventiužtvotipriimtivystisuvysti, suvirkšti
Kalbos dalis: galininkinis veiksmažodis
Kirčiavimas: vil̃kti
Vilkti sinonimai
antvilktiapvilktiatvilktidavilktiįvilktiišvilktinuvilktipavilktiparvilktipervilktipievilktipravilktiprivilktipaprisivilktirazvilktisuvilktiužvilktivilktinaivilktinosapvilktinaiįvilktinaipavelkamaipavilktinaisuvilkti
Vilkti frazeologizmai
aki̇̀s vil̃kti apgaudinėti: Kam čia dar akis žmonėms vilkti.bãdą vil̃kti badauti: Taupom, bãdą vel̃kam, norim taksiuką pirkt. Duonos neturėjo, bãdą vil̃ko, bet rūkė. Karvės bãdą vel̃ka po šilus šiokie sausiegyvýbę (gývastį) vil̃kti būti vos gyvam, gyvalioti: Ans gývastį savo vel̃ka, i pakajus. Šiaip teip biškį apsikriuša, gyvýbę vel̃ka. Širdį kiek pastiprino, i dar vel̃ka gývybę. Koks muno be gyvenimas – tiktai gyvybę velkujúodą klùmpę vil̃kti daug, sunkiai dirbti: Aš nuo mažens júodą klùmpę vilkaũ.jupàs vil̃ktis mokytis kunigu: Tėvai norėjo, ir išejo jùpų vil̃ktieskitùs káilinius vil̃kti keisti įsitikinimus, pažiūras: Kum pasižadėjau, tum i mirsu, – kitų̃ kailinių̃ nevil̃ksukójas (kepšès) vil̃kti įstengti eiti: Senas – vos kójas vel̃ka. Toks tinginys, led vel̃ka kójas. Kaip nèbvelka kójų, pri Dievo šaukas. Keli seniai [kaime], kójas vos vel̃ka. Jis vos kojas velka, o čia braidžiok tokioj palaidoje, tokioje slidumoj, iki klupsčio šlapias, purvinas. Atliko kai bizūnas, led kójas vel̃ka. Kójų kai nèvelki – ką padirbsi!?. Kryžiškai senis pjaustytas (daug sykių operuotas), o dar vel̃ka kepšèskrỹžių vil̃kti vargingai gyventi, vargti: Vilkáu i velkù krỹžių – visas toks gyvenimelisnãginę vil̃kti daug, sunkiai dirbti: Jis taip pat vil̃ko nãginę nuo tamsos iki tamsosper siū́lą vil̃kti nesistengti, pritingėti: Anas mokytis tik tik per siūlą vel̃ka, ir sunkiai einasi.rõdą vil̃kti meiliai kalbėtis: Bene velki̇̀ rõdą su panoms. Aš bulbėse ravėjau, ans atejo tatai, vedu rõdą vil̃kov po bulbesskersàs kójas vil̃kti apie girto ėjimą: Jau girtas, jau skersàs kójas vel̃kavelniai̇̃ vel̃ka danginasi: Kur naktį velniai vel̃ka, neik!1 antvil̃kti, añtvelka, -o1 užvilkti 6: Jis antvil̃ko sermėgą ant kailinių. Antvil̃ks nūšukinius marškinius ant kupros, ir eik. Daba mūso vaikiams antvil̃ktum kas tokias kelnes? – Pasiusk, neantvil̃ksi!. Iš marškono pasiūs jupelę, antvil̃ks tam vaikuo, ne kaip dabar kad eina silkūse. Neturėjėm nė marškinių dorų, nebibuvo ant nugaros ką beantvil̃kti. Antvil̃ko naujus tus užvalklius, o blusos visos paliko. Švarias dvilinkes antvil̃kdavom.Antsi̇̀vilk tą juodąjį šarkelį. Baltą skarelę antsigobsi, švaresnę bliuską antsivil̃ksi, kvartugelį antsinersi. Antsivil̃k kitus marškinius. Einat ar į sodą, a kur, antsivil̃kiat švaresnį drabužį. Geresnį skurlį ančsivil̃kos – nosę pakėlė!. Pamėlinavusios kokios kenklės – negali kokias kelnes antsivil̃kti?!. Kelnes teip per milines antsivilkęs1 užvilkti 7: Kas antvil̃ko tavi?. Kad kas ančvil̃ktų žmogų senovės drobužiais, parsigąstų. Ten pirmosias kelnes antvil̃ko. An toros kelnes antvil̃k, i ta (tai) mergos veizėtum.Kur senesnės – su sijonu, su nažutka, kokia sermėga antsivil̃ks. Kunegas, baltais drobiniais antsivilkęs, ejo ar važiavo į tą butą, katro[je] ligonas typsojo1 apvil̃kti, àpvelka (apvel̃ka), -o 1velkant paviršiumi aptempti aplink ką: Tuo šniūreliu apvilkti apie trobas ar kitą kokį daiktą ir patį šniūrelį įkasti ten pat į žemę.užtraukti ką ant kūno, užmauti: Apvilkti sermėgą. Ir apvilks kunigas drobės rūbus savo, apvilks teipag drobės apatines kelnes and kūno savo. Apvilko Ester karališkį rūbą.Jėzus Christus [yra] drapana nekaltybės mūsų, rūbas išganymo, kurį ant savę per krikštymą šventą apvelkam.Apsivil̃k sermėgą. Sermėgą apsi̇̀velka, būdavo, ir joja naktigonių. An tų gerų [kailinių], kad važiuoji, tai apsi̇̀velki šituos nemuštus kailinius. Tai lengviai apsivil̃kęs, tai sušalsi. Jug daba ans apsivil̃ktų gerą kostimą, gerus marškinius antsivil̃ks – nu gražiausis vyras. Kaip tik aš apsi̇̀velku šituos kaproninius [marškinius], Jėzau Marija, mañ’ kaip velniai ėda (graužia). Aš, kai augom, neturėjau drabužio apsivil̃kt. Turia burnosą apiplyšusį apsivil̃kęs. Du rozu apsvil̃ko i nusviedė rūbą. Palitus ilgus kad apsi̇̀velkas, kad eina į tokį balių. Kelines buvau apsvil̃kę išvirkščiai. Eik tu, gyvate, tu nebapsi̇̀velki kelnių, nu kaip tu bepavažiuosi.Žodis mums kūnu stojose, kailiu žmogaus apvilkose.aprengti, aptraukti kuo: Baltai, baltais rūbais apvilktas. Vaiką apvil̃k baltais marškiniais. Vaikus api̇̀velku, išvedu mokyklėn. Trys mergelikės: jei nori, iš kailio išeik – nėr kuo apvil̃kti. Žvigdė žvigdė vaiką, paki apvil̃ko. Visumet šviežiais marškiniais àpvelkam. Ka paauga, tai suknele koka àpvelki, tai tada nė kelnaičių nebuvo. Dabar kad apvil̃ktų drobiniu, tai badytų labai. Apvil̃ko ją suknute, kap pamirė. Apvil̃ko muni tokiu ilgu sijonu. Àpvelka muni tokioms kelnėms – pakulinėms, išdėvėtoms. Su bateliais apaus, gražioms suknelėms apvil̃ks. Vaikas didyn – bet kuo neapvilksi̇̀ (išrankūs darosi). Api̇̀vilktos [baidyklės] vyriškai, pagaliai da užpakalin inspirta. Moteriškė priėjo, žiūri – šilkais àpvilktas tas vaikelis . Tarp tų buvo viena mergelė, su dryžais kartūneliais apvilkta. Apvilko jį paties rūbais ir vedė jį ant nukryžiavojimo. Baltarūbis kunigas, baltais rūbais apvilktas. Ansai karalius… baltu rūbu… buvo apvilktas. Ir apvilko jį drobina sermėga, ir juosė jį juosta. Šarvais apvelku, šarvoju ką. Serdoku geležiniu apvilktas.[Dievas] tikinčius ing jį apvelka juos savo teisybe, dovanoja Dvasią Š[ventą]. (pratarmė). Tamęjag kūne, kurime dabar esme apvilkti̇̀, turime būt prikelti iž numirusių. O jog tas didžturis lapino kūną savą švelniuose ir putluose rūbuose, todrin nū àpvilktas yr liepsnomis laiždančiomis.Įkapių nedalyk, ka tavęs neapvil̃ktų (nesiūlyk kitiems mirties, kad pačiam pirma netektų).apvilktinai̇̃Apsivil̃k su kailiniais. Vaikiuką apsivilkaũ, pati apstaisiau i einam. Nieko anam nereikėjo, bi ans turėjo su kuo apsivil̃kti. Neturiu kuom apsivil̃kties. Nėr kada ir apsvel̃ka. Mes apsivil̃kom su kelnėms, apsiavėm su naginėms. Graži buvo: kuo apsvil̃kdavo, tas derėdavo. Bėgova į klėtį apsivil̃kti gražesnėm suknelėm. Apsivil̃k kuom papuola. Eik nusprausk, šventinėm drapanom apsivil̃k. Negi suplyšus [esu], apsi̇̀velku kaip reikia tartum. Anos (samdinės) buvo geriau apsivil̃kę už tas, kur turėjo žemės. Beveik kap gryna, neapsvil̃kus vaikščioji. Jau aš buvau suaugus pana, tai jau tada prašvitę žmonės buvo jau, nešiodavo jau gražiau apsivil̃kę. Žmonėsna eidamas gražesniuom apsvil̃k. Ka kas būtų bi skurlelį mums atkišęs, o išbėgom kaip apsivil̃kę [namui užsidegus]. Seniau naminiais rūbais visi buvo apsvil̃kę. Medžiolais apsievus, sermėgele apsvil̃kus. Ana tokia: apsvel̃ka berno sermėga ir eina. Su kailiniukais apsivil̃ksam – pasiūs kraučiai. Skrebučiukais apsivil̃kus, graužia plutą net suslenkus . Ėjo žmogus keliu žiemą apsivilkęs vilkuose ir pasitiko su vilku. Apsivelku rūbu, drebužiu, apsirėdau. . Apsivilkime, idant nuogi nebūtumbime rasti. Ir tur apsivilkti savo kitais rūbais ir po tam laukan žmoniumpi išeiti. O eš, aniems sergant, apvilkaus maišu.Dievui Tėvui lygus esi, norint kūnu apsivilkaisi. Šventas sutvertojis visų daiktų apsivilko kūnu žmogišku. Apvilkitės gamta kantrumo. Apvilkimės šarvu šviesybės.Apsivilko kaip pelėda su sermėga. Tankiai su sermėga apsivilkusi vaikščio[ja] tikra išmintis. Vasarą kailiniais apsivilkęs, o žiemą nuogas (žirnis). Gimsta apsivil̃kęs, miršta nuogas (sūris). Graži pana šimtu suknelių apsivilkus (višta). Balta ponia raudonom suknelėm apsivilkus (svogūnas). Senas diedukelis šimtu kailiniukų apsivilkęs, kap pakliudai, verki (svogūnas). Striukas bukas vokiečiukas šimtu rūbų apsivil̃kęs (kopūstas). Žiemą plikas, vasarą apsivelka (medis).apsigaubti: Ir važiuodavom, ir eidavom, apsivil̃kdavom šitom skarom. Patys kaimo bernai apsivil̃kdavo kokiom baltom marškom ir gąsdydavo.pasipuošti drabužiu, apsitaisyti: Noris gi jaunam ir apsiaut, apsivil̃kt – visko reikėjo. Ką aš eisiu šokt, kad aš neapsivil̃kus, marškinių neturiu . Kaip aš eisiu šokti, ka aš neturiu marškinelių apsivil̃ktiaprūpinti drabužiais: Bėda vaikus pripenėt i apvil̃kt. Kiek mokėjo, mokino, apvil̃ko tuos vaikus. Kito neapvilksi̇̀, neprigirdysi (reikia savo šeima rūpintis). Grynas basas atejo, ana apvil̃ko – basioku atejo (apie užkurį). Sena, gana vaikai ką apvil̃ko. Pasoginę karvę pardaviau i apvilkaũ povaikius. Kap ištekėsi až bagoto, būsi aptaisyta, api̇̀vilkta. Kokių jam rūbų nebėr, kuo jis nebeapi̇̀vilktas?. Reikia i apvil̃kt, i apaut bernas. Kuris àpvelka visus, nuogas šaltyje guli.Ubago nei pavalgensi, nei apvilksi̇̀. Maža bobelė visą svietą apivelka (adata).Neapsvilksi̇̀, neapstaisysi iš penkiolikos kapeikų už [darbo] dieną. Reikia žmogu[i] gyvent, reikia apsiaut, reikia apsivil̃kt. Ir pavalgęs, ir apsivil̃kęs, apvelėtas [senukas] – gerai gyvena. Pats perkasi ir apsivil̃kt, ir apsiaut, ir iš indų, kas reikalinga. Latvijoj gerai mokėjo, te ūkinykai dideli, tai, būdavo gi, ir apsi̇̀velki [iš algos]. Linų neturėsi, tai ir neapsivilksi̇̀. Reikdavo gi apsvil̃ktienai, tai verpdavom ir ausdavom. Kai reikia apsvil̃kt, eini grybauni, parduodi. Mes apsvil̃kdavom baravykais (pardavę baravykus) apsiūti, apkalti kuo iš viršaus ar aplinkui, aptraukti, apmušti: Sagas padarydavo iš medinių pagaliukų ir apvil̃kdavo kailiu. Lopšio lankas àpvilktas medžiaga. Apvilkti̇̀ kaliniai. I vyram apvil̃kdavom [kailinius] – spindžia tie milai. Apvilkti misingiu. Apvilkti ratą. Apvil̃kti ratpėdžius, t. y. aplėgioti. Mašinas visokias kuliamas taisydavo, visokius daiktus, ratus visokius apvil̃kdavo. Legas būt gerai vytelėm apvil̃kus. Padirbdino skrynią sandaros, tikru auksu apvilktą, į kurią įdėjo toblyčias įstatymo Dievo. Bevelijos tukint savo šunis ir kuinus, apvil̃kt sienas šilkais ir auksu.Mokėjo mintį apvilkti taip, kad jau sunku buvo ją nedviprasmiškai suvokti.apmauti (dantis): Du dančiu apvil̃ko i da liko [aukso]. Lig šaknų nulūžta [dantys], išgriūva, kad ir apvil̃ktas.padengti: Ankštys su kevalais iš lauko ir iš vidaus žieve skūrinta apvilktos. Kad kartais minkštainį pameta višta, tokia plėvike tik àpvilktas. Tik kaulai, oda apvilkti̇̀ (toks sudžiūvęs).Apvilkai mane negarbe ir gėdaapkloti užsidedant, apaugant ir pan., apeiti: Sunkūs, tamsūs debesiai apvilko dangų. Žvaigždes apvilko juodi debesys. Dūmikai smagesni prie darbo iš ryto, kada smagenys jų da neapvilktos tabaku.Reikia…, idant ana (šviesybė) nebūtų apvilkta debesimis ir rūku žemiško drėgnumo. Jau ir akis man apvilko silpnybė. Kokis skausmas taip didis tau akis apvilko?.Liežuvis apvilktas. Akys tik àpvilktos, jau gėręs. O jiem akys girtiems apivilktos. Jau girta, akes išverstos, kokios tik àpvilktos, veidai jau raudoni. Apvilktõm akim parė[jo], visas purvinas. Iš baimės jau jai ir akis apvilko: pataikė in medį ir užsimušė .Medis kai apsi̇̀velka geleže, tai da baika. Ašis apsivil̃ko purvais – negal šalant bepavažiuoti. Tvenkinys apsivil̃ko dumblu. Apsivil̃ko visas dangus, ilgai lys. Dirvos jau apsivilko žaliu javų ir žolių rūbu.aptraukti valkiumi (apie kataraktą): Akys apvilktos, tik baltakiuoja. Jo [akys] baltai api̇̀vilkta. Jos viena akis apvilktà, kažna, ana juo mato?. Buvo àpvilktos akys tokia tamsa. Api̇̀vilktos mano akys, juoda tik juoda viskas. Į metus laiko apvil̃ko akis, aperavo, prisimetė dar kita liga. Muno vyro buvo apvil̃kę akis, Kaune anam atdarė (operavo). Tėvas susirgo – akims nemato, akis apvil̃ko. Trissyk išgėrė tų žolikių, i jai apvil̃ko akis. Viena akis pradėm apvilktà. Apvil̃ko abi aki, devyniasdešimt metų – kas lups tą vilkį. Apvil̃ko akį, daktarai lups. Kiba tau akis apvil̃ko, kad nieko nematai. Kad akys arba kaltymu apvilktos yra, arba pusėtinai apakusios: tad tuojau kiti sąnariūs tamsybėse gyvena.Mano akys apsivil̃ko, nieko nebemato.aptraukti valkčiu (apie miltligę): Vienais metais buvo labai apvilkti̇̀ agrazdai. Apvilkti̇̀ agrazdai pigiauaplink apibraukti: Jis pirštu tik apvil̃ko ir atasukė butelįaki̇̀s apvil̃kti apgauti, įtikinti melu: Lietuviams inteligentams apvelka akis kiti, kad nebesugeba pamatyti savo giminumo. Jau, matyt, mums tik akis nori apvilkti. Daugumas, norėdamas tikriems lietuviams akis apvilkti, įšneka, būk lietuviai dirbą dėl Maskolijos. Ir negirtam kai kada aki̇̀s apvel̃kapelė́dos sermėgà apsivil̃kti; esant neramiai sąžinei, ko gėdijantis, slapta pasišalinti, nepasirodyti: Apsivilko pelėdos sermėga.vélnio skūrà apsivil̃kti pasidaryti suktam.vil̃ko káiliu apsivil̃kti; nenorėti klausyti: Aš matau, kad tu vilko kailiu apsivilkai.1 atvil̃kti, àtvelka, -o 1traukiant atitempti, atitęsti: Atatraukiu, atvelku. Atvil̃kęs pro langą tiktai cinkt į tą langą tą šunį. Pri balos atvil̃kęs i užkasęs tą avį [vilkas]. Medžius liuob atvil̃ks su jaučiais teip pat paprasti žmonys. Par peleniją, kaip būdavo baliai kur nors, žiūrėk, ir àtvelka stulpą kokį prisirišę. Traktoriais atvil̃ko klėtį ir pastatė prie mūsų. Pavasariais jiems (vaikams) visokių gėrybių atvelka. Beregiant vaikiukai atvilko ekėtes, paguldė ant tų piršlį nebagą ir traukė.Atsivilkaũ aš šitan galan [kubiliuką] ir užsitraukiau ant pirmutinio to pastoliuko. Atsivil̃ko int kiemo tuos medžius. Kur klėtis yra, tai tą atsivil̃kom, ir kryželį atsivil̃kom. Mūso svirną kulkozas nusitempė, aš atsi̇̀velku atgaliausunkiai atnešti: Vos atvilkaũ tokią naštą šieno. Maišą mėsos atvil̃ko. Velnias atvil̃ko geležį labai didelę, kad žmogus nė vieno galo nepajudina . Ką tas vaikas àtvelka – patrūks. Da jy telyčiom [v]andenio atàvelka.Atsi̇̀velki [gyvulio] galvą dviejuos nueję.atnešti: Šaukščiokus atàvelku, išsimaišysta arbotą. Šnypšdamas atvil̃ko šampano butelį, palaižėm susėdę. Starklizdis yra, tai starkai gyvačių àtvelka. Kai aš mirsiu, man vainiką atvil̃k, ka niekas negalėtų panešt . Bėgi bėgi žmogus, pasijusim, ka čia (į kapus) atvil̃ks greit. Tau paštininkė atvil̃ko laiškų. Aš neprašau atvil̃kt, kad àtvelka – nemesi.Ar mato šito pavidalo polemistas, kiek pragaišties atvelka jis lietuvystės reikalams?.Atsivil̃ko viską, ką ji turaatvežti, atgabenti: Pamatė visi, kad ana àtvelka kažin ką ragės[e]. Va kokią kukelę atvil̃ko. Kai jijė atvažiuo[ja], àtvelka skudurųjėga, prievarta atvesti: Vilktinai atvil̃ko tą vaikį, nenorėjo eiti. Ir mañ atvil̃ko už rankos to[ja] mergaitė įsitvėrus.Nenusigąsk, ka į pasaulį neatvil̃ksi kokių kluikių (nepagimdysi vaikų) ateiti: Ans atsivil̃ko kaip valkačia. Čia koks ubagas atsivil̃ko. Viškum gi girtas atsivil̃kęs ir sugriuvo prie durų. Ko čia atsivilkai̇̃ girtas kai šuva?. Prasimeta, kad eina tėvų palankyt, o atsi̇̀velka pagert. Je, lauksu aš ten, kol ans atsivil̃ks!. Kur būs buvęs, atsivil̃ko ir tas!. Atsivil̃ko kokia bobyna ir sėdi. Atsivil̃ko čia visi, do ir sėdi. Šutink, iš kur atsivil̃kęs. Šuo lo[ja] – kas nors jau atsi̇̀velka pri mūso. Tiek lakstė, tiek lupė kumelę jodinėdamas, kad an rytą led gyva beatsivilko an klėtį. Kurie ledva vieną sykį ant metų spavėdnės šventos atlikti ant Velykų privesti atsivelka, negadni yra akių Dievo.Atėjo pavasaris ir vėl ta pati bėda atsivilko.lėtai atvažiuoti: Visą dieną važiuodami, vos vakarop in Čekiškę teatsivilkomėsatitolinti, atidėti: Kaip tai negerai yra atvilktie pakūtą šventą nuog čėso iki čėsui, nuog dienos iki dienaikójas atvil̃kti šiaip taip, sunkiai ateiti: Dar kójas atvilkaũ į miestelį1 ×davil̃kti, dàvelka, -otraukiant pritempti, pritęsti prie ko.pakankamai apsivilkti: Mano vaikai vargo regėję: i nedavalgę, i nedasvil̃kę1 įvil̃kti, į̇̃velka (įvel̃ka), -o 1velkant paviršiumi įtraukti į vidų: Kad nebepàneši ant pečių šiaudų naštos, tai vilktè įvil̃k. Pirma lazdą inkėlė, paskui kojas invil̃ko. Šiaip taip ratus į vazaunę įvilkáu. Tėvo lovą aš čia įvil̃ksiu, tegu jis čia miega. Karvė jį įvil̃ko į tokius brūzgus. Į̃velka tą žmogų į trobą negyvą.Ka būč nepamačius, šuo būt į būdą įsivil̃kęsįnešti: Velniams tus bezdus įvilkái – smirda pats ožys.Idant dabar šita išgaišinanti ir teriojanti sloga į mūsų žemę neįvilkta būtų. Čia ta liga, per svetimus galvijus, čionai slapta iš kito kampo atgabentus, įvilkta.įvežti, įgabenti: Du vežimuku dobilų įvilkáu.[Vaikas] užganė keturiosdešimts pudų javo, invil̃ko namamjėga, prievarta įvesti, įtempti: Paskiau ir į jaunųjų lovą į̇̃velka [piršlį].Taip muni [į trobą] įsivil̃kęs[is], a primuši?. Kitas kitą įsivil̃kdavo į prūdą, mėšlus išvežęužtraukti ant kūno, užmauti: Pasiuvus naujį drabužį įvil̃k, t. y. įsiausk. Da į̇̃velka, bet jau ankšta toki [jupelė].Labai sunku insivilkt [paltą]. Jeigu pernai siuvo, šiemet gal jau neįsivil̃ksi. Jug aš ir ne velnias, įsivil̃ksu kelnesaprengti (drabužiu): Apsisiautęs vaikščioja, neįvilktõm rankom. Ranka sutino, nei rankovėn invil̃kt. Berniokas tik iñvilktas baltais marškiniais. Davatkavo baltoms skarelėms, o kaip išmoko regulas, įvilko į juodas jupeles. Taip ir gulėjo senasis Dirda ant lentos, įvilktas į įkapes.Ans į maišą į̇̃velka šakę i dalgį.Tik tuo rūsčiu metu, dėvint kario milinę, suvokiau į poetinį rūbą įvilkto žodžio ypatingumą.Tai nutuko: nė į vienus marškinius n’įsi̇̀velka. Tokia siaura rudinė, kad negaliu įsivil̃kti. Ateina kokios, abi juodais paltais insvil̃kę. I putras įsivil̃kę, o papeisiai muilini (nenusiprausę). Suknia šilko tik insvil̃kus i tampos. Sėdės an kelio į kailinius įsivil̃kęs. Senis kiurksojo užkrosnyje, įsivilkęs į ilgus drobinius marškinius. Ant nakties vėžys išeina iš savo skūros, o rytą vėl įsivelka.pasipuošti drabužiu, apsitaisyti: Insrėdžius, insvil̃kus, gražiausia [merga]užakėti: Miežiai neįvilkti̇̀ paliko.įvilktinai̇̃ Įvilktinai̇̃ sėti miežius, t. y. po ekėčiomis. Pasėjom rugius įvilktinai̇̃lėtai, sunkiai įeiti: Šiaip ne teip įsivilkęs į trobą, Švaksas pasisakė labai susirgęs.įeiti: Kurgi čia dabar įsivilkai̇̃!. Kai sustempa orie, tai įsivel̃ka tada gryčion. Te nereikia kuryt, sakis, kas čia buvo įsivil̃kęnusitęsti, užsivilkinti: Įsivilko ilgas lietus. Jei nelyna, nelyna, jei įsi̇̀velka – tai nė su kumščia nebužkišipastatyti, įtaisyti: Par mum nebuvo kam įvil̃kt stulpų alektraiį drabužiùs įvil̃kti išmokyti kunigu: Sūnus jau buvo įvilktas į drabužius.1 išvil̃kti, i̇̀švelka (išvel̃ka), -o 1iš vidaus ištraukti, ištempti paskui save: O mūsų užvakar sarčiukas išdvėsė, išvilko jį į pakluonę. Kiti ir su skūra, toliau ir nuo namų [nustipusį gyvulį] išvil̃kę, paliekti šunim sugraužt. Mes ar kad kiek, ir būtume išvil̃kę [nustipusią] karvę už uodegos. Vyras išvil̃ko iš karčemos girtą. Aš šią naktį apdegiau, muni pusgyvį išvil̃ko iš trobos. Aš ją (bičių motiną) į kitą gerą ir sveiką aulį įleidau, bet čia, neilgai trukus, bitės ją papjautą išvilko laukan. Akėjant… išraunamos dygstančios piktžolės, išvelkami daugiamečių piktžolių šakniastiebiai. Pliaukši botagai, ragina, bet arkliai neišvelka už kažin kokios velnio ausies užkliuvusių ratų.Įėjęs viena ranka išsivil̃ko tą stalą. Petrelis, išsivilkęs savo rogeles, pats atsisėdo priešakyje. Matytum, kai antys ryja išsivil̃kusios varlę.sunkiai, jėga iš vidaus išimti, ištraukti: Iš šulinio išvilkau pilną kibirą vandens. Šieną iš liūno led išvil̃kdavom. Būdavo tokia [klampi] vieta, kad vilkte reikdavo išvil̃kt šienas iš Šiekštės. Valkčiais i̇̀švelkam žolę an krašto. Ir išvil̃ksma pašarus ant kalvos – bjaurios pievos. Pažiūri, nuo stiebo pluoštas jau skirias, tai tada vėl i̇̀švelka iš tos sodželkos [linus]. Rąstų buvo, liuob iš upės išvilkti̇̀, kur jau patapas buvęs. O tie vėžiai kad apkibs, ta vos ištrauksi, vos išvil̃ksi tus vėžius. Pamary ant kranto išvilktas stovi prakiuręs burinis laivas. Tuo tarpu kiti apaštolai traukė tinklus, o išvilkę tujaus pradėjo kepti žuvį ir valgyti. O anie, išvilkę laivus ant krašto, vis palikę, nuėjo paskui jį. O kuo metu [tinklas] pilnas yra, tada išvelka ant krašto.gelbstint jėga ištraukti įklimpusį, nugrimzdusį: Karvės įlįsdavo gatavai, reikdavo išvil̃kt. Atėję trys ar keturi vyrai su virvėm ištraukdavo tą karvę iš balos ir išvil̃kdavo ant sausumos. Gerai, kad žuvautojai kirto ekertę, tai išvil̃ko [skęstantį]. Nebgyvą jau beišvil̃ko [iš upės], bet biškį judėjo.iš vidaus išimti: Jau sūri [mėsa], tai i̇̀švelka iš sūrymo ir kaminan [rūko].ištraukti, pavogti: Įkišo ranką ir išvil̃ko lietsargįpriversti išeiti, išsivesti, išsitempti paskui save: Kelis žodžius dar jis prišaukė Matui, kurių svetimieji nesuprato, o tada išvilko vokiečiai jaunąjį lietuvį bajorą. Išvilko Andrių tėvas ir Jonas į prieangį ir ėmė mušti.Jis ir mane išsivil̃kdavo į svečius.prievarta ištempti, ištraukti: Išvil̃ko jį iš traktoriaus i suspardė, sužaliavo (nj. sužalojo). Vos mes išvedėm: įsispiria tai kojom, tai rankom, keturi vilkom ir vos išvil̃kom laukan [išvežti į psichiatrijos ligoninę]. Jį už plaukų nutvėrė, išvil̃ko. Aš jau vedėja buvau dainuot, tai vyrai poneval išvil̃kdavo iš namų.Tik mane už plaukų išsivil̃ko, ka ėmė duot ma[n] su rykšte. Išsitraukdavo, išsivil̃kdavo iš po palovio [girtas parėjęs] i nulupdavo kūčkailį (primušdavo).ištraukti, išvesti kitur gyventi: Prietelkos paleistuvės vyrus savo vilkte išvelka iš tėviškiųišnešti, ištempti (ką sunkų): Da maišą miltų išvilkáu į kaimynus. Kiek aš [v]andens [žąsims] išvilkáu. Nagom visa ką išvel̃ka žmonės, pigu. Visa ką išnešė, išvil̃ko.Ji visą maistą išsivil̃kus, išsinešus.nudobus išsinešti: Jei vilkas užuodė, ka avinas yra, tai pamatus išsikasdavo i išsivil̃kdavoišvežti, išgabenti: Išvil̃ksu aš tus katinus po šimts keturioleka. Matai, kiek grūdų išvilkaũ prievolei. A lašinį kokį palaikysi – suleka išsmukę (peralkę) [vaikai] i i̇̀švelka į tus savo miestus.prievarta išvežti, ištremti: Per karą mano mama buvo į Rusiją išvilktà. Ji buvo išvilktà, o dabar partraukėesant traukai išnešti, ištraukti: Kai kaminą pašildau, tuoj visa (šilumą) i̇̀švelkaišreikalauti, išgauti: Gaunu pensiją, vaikai ir i̇̀švelka. Kiek tie vaikai kapeikų iš munęs i̇̀švelka!. Naudos negalia išvil̃kti, nereik i tėvo. Sūnus labai daug išvelka pinigų iš namų. Pirmiau reik visus gilius (kryžius, tokias kortas) iš anos išvil̃ktiišeiti: Išsivil̃ko kažin kur iš namų ir valkiojas visą dieną. Viską suėdė, išgėrė ir išsivilko!. Vyras kažkur išsivil̃ko iš namų. Kad ir kojų nepavelka, dėlto tanciun išsivelka. Ko tos giltinės išsivil̃kusios neparsivelka?. Bernai, velniai, išsivilko į gūžynes, o man liko arkliai šert. Sekmadienė[je] buvau išsivil̃kęs į svečius. Boba kaži kur išsivil̃ko vaikus palikusi. Pijokai kaip įsigera, nebžino, ka reik išsivil̃kti. Išsi̇̀velka kožną vakarą i tampos patvoriais su tom mergelkom. Man tiek pikta, ka Jonas vėl kur išsivil̃ko. Kur tas nelabasis buvo išsivil̃kęs?. Nėkur nebuvai čia išsivil̃kusi teip tolie?. Sudiev, išsi̇̀velku!šiaip taip išlaikyti, iššerti: Ilgiau neišvilks savo gyvolių kaip lig Velykų: pritrūks pašaro. Žolės, pieno, parūgų į vandenį įpilti [paršui vasarą] – teip ir i̇̀švelki.Lig rudenies būtumiam išsivil̃kę kaip nors.išauginti: Mano dukrą sesuo išvil̃košiaip taip išgyventi kurį laiką: Jug anam reik tą dieną išvil̃kti. Jeigu išvil̃ksim šią žiemą, tada ilgai gyvensim. Kažin, gal neišvilksiù tiek (šimto metų), kontrakto sudaryta nėrnutraukti nuo kūno, numauti: Išvilko anys jam jo sermėgą. Tur po tam savo rūbus išvilkti ir kitais rūbais apsivilkti.Išsivil̃k mantelį. O strokais pamiršo žvaigzdžių rūbus išsivil̃kt. Dvi laumi skalbės ir buvo išsivil̃kusi savo plunksnų drobužes.Išsivilkis, Jeruzale, savo gedulingą rūbą.nutraukus nuo kūno atimti: Paletą išvil̃ko, pinigus atėmė. Teip atsitiko, kad ir man jeką išvil̃ko. Anie nučiupinėjo, ka kelnes merga tura, ir išvil̃ko kelnes sau. Sermėgelę milo pilką žyds už orielką išvil̃koišrengti: Iš drabužių išvil̃kti vagį. Vagys žmogų išvil̃kę nuogą paleido. Išvilkai̇̃ tokį velnią!. Nevalkiokias naktims – išvil̃ks vieną sykį iš švarko. Išvil̃ko iš paleto. Tu nevilkis su ta bliuska, išvil̃ks tavi kas norint (labai graži). Išvil̃ko tokį vyrą iš kelnių – i viskas. Ka jie plauna [vaikus], išvil̃kę, marškinėlius pakeldami. Kaip tik pienas užvirė, liepė jį išvilkti nuogą. Sūnus Tavo davės išvilkti iš rūbų savo. Jį išvilko ir apvilko kanicha.Jis išvil̃kęs iš tų apdarų ma[n] knygą šitą.Čia išvilko, ten nudavė. Maža moteriškėlė dvejais kailiniukais, ją išvelkant reikia verkti (svogūnas).Darbymety tik reikia išsivilkti ir kirsti iš peties. Tasai (sūnus) iš naminio darbo rūbo neišsivelka kaip kažkoks vargšas samdininkėlis. Išsivil̃k, šiltà į stubą. Pjaunam visi išsivil̃kę. Išsivil̃kęs – paršalsi!. Ką tu čia plika išsivil̃kusi po tą pievą darei?. Ana, išsivilkusi iš drabužių, lindo į pečių.Prie darbo apsivilkęs, prie valgio išsivilkęs. Iš namų apsirėdyk, girioj išsivilk.apsinuoginti, madingai nepridengti kūno dalių: Išsivil̃kusios mergos, valkiojas be jokios sarmatos.apiplėšti: Ir išvilkęs kunigaikštystes ir valdžias, vedė jas ant pavaizdo, regimai triumfą darydamas iš jų pats per save.išnerti, nulupti kam odą: Lupikas arklius išvilko. Karvę iš marškinių (kailio) išvil̃ko. Geras katinas – guli pelės tik i̇̀švilktos iš skūros. Vienas žuvis iš kailio i̇̀švelka, kitas marinuojaišsinerti, išlįsti iš odos: Pavasarį, kovo mėnasį, tai jos išsivel̃ka iš savo rūbų, gyvatėsatitikti tam tikrą dydį, išimti, išpildyti: Tu gerai išvelki̇̀ šitą suknelę. Tu išvelki̇̀ rūbą, o man par žemę tęsiassunkiai ką pasakyti, ištarti: Pakol i̇̀švelka žodį, nusibosta ir laukti. Jau ana led žodį i̇̀švelka. Grafo gerklę siaubas užsmaugė, jis nebegalėjo žodžio išvilktiišgiedoti: Kregždės visokiom notom i̇̀švelka tą giesmępratęsti: Reiktų da išvil̃kt šitą darbą koc metus.pragyventi kurį laiką: Ligonis po operacijos dar išvil̃ko metus ir tuoj mirėišplakti, ištinti: Dalgio ašmenis reik plačiai išvil̃kti[sàvo] gyvýbę išvil̃kti šiaip taip išgyventi: Kas tau duos [gerai pavalgyti] – ka tik gyvýbę i̇̀švelki. Žiemos laiku nereik kiaulėms daug miltų, jos išvelka savo gyvybę per žiemą su menku pašaruį áikštę (aikštė̃n, į šviẽsą) išvil̃kti iškelti į viešumą, viešai paskelbti, išaiškinti: Ir kam iš tikro buvo namų dalykus išvilkti į aikštę. Teismas išvilko aikštėn šių nežmoniškų nusikaltimų įkvėpėjus. Tiesą nelengva išvilkti į šviesą!. Išvilktas aikštėn tarmės žodis yra senų seniausias, nors jis kitam rodosi naujadaras.iš jùpų išvil̃kti pastūmėti mesti kunigystę: I seniau neištūrės [klierikai]: veizėk, ir išvil̃kusi kokį iš jùpų gražesnė merga. Ne vieną [klieriką] mergės yr iš jùpų išvil̃kusios – jug ir anie vyrai, nenusilaiko kitasiš kélnių išvil̃kti nuskurdinti: Šiemet mane žemės ažėmimai ir iš kélnių išvil̃koiš rū̃bų išsivil̃kti mesti kunigystę: Anai metais buvo išsivil̃kę iš rū̃bų du kunigaikójas išvil̃ktisunkiai išeiti: Arkliai vos i̇̀švelka kójas iš tvarto. Ir Eliukę reikia gydyti, ir kaliniui maisto nors šiek tiek patiekti. Kitaip jis ir kojų neišvilktųišsigelbėti, pasveikti: Šiaip teip kojas išvilko. Vos kójas išvilkaũ iš ligos. Kaži ar beišvil̃ks tėvas kójas?liežùvį išvil̃kti sunkiai pratarti, pasakyti: Latvis nenoromis kalba lietuviškai, o lietuvis, jei šiaip taip latviškai išvelka liežuvį, stengiasi pasirodyti latvisnósį išvil̃kti išsigelbėti, pasveikti: Kažin ar aš išvilksiu nosį po tos aperacijosrankóvę išvil̃kti pralošti: Aš išvilkaũ rankóvęsvei̇̃ką káilį išvil̃kti pasprukti, išsigelbėti: Ką ten! tas vaikigalis ir vakar vos vos tik spėjo išvilkti sveiką kailį par duris, būtų ta (motina) vėl aptalžius.1 nuvil̃kti, nùvelka (nuvel̃ka), -o 1paviršiumi nutempti, nutraukti, nutęsti: Nuvelku kur. Nuvil̃k maišą ten. Už kojų virvę užnarysi i nuvil̃ksi. Až kojų ažrišę miestelin nuvil̃kdavo ir an rinkos numesdavo [miškinį]. Nuvil̃ko į tą duobę ir užkasė [žmogų]. Išrautas kelmas ir nuvilktas – tik šliūžė.Neina kaip perskaityt: kai atžagarias kačiukas nùvilktas per lapą.Pamatėm, kad šliūžė: nusi̇̀vilkta [avis] in griovį, bent kiek paėsta [vilko]. Galėste tą patį namą nusivil̃kt [į gyvenvietę].nugalėti velkant: Suriša keturias vištas į krūvą i žiūri, katra nuvil̃kssunkiai nunešti: Su dvim tašim nuvil̃ko visa ko. Toj lapė, nuvilkus gana gerą galą, atsirišo maišą pažiūrėt, ar riebios vištos. Po daugio kilių grybų nùvelka punktan. Bent keselį [grybų] nùvelku per bolių. Levokas dvi kašeles vyšnių nuvil̃ko parduot.nunešti: Paskerdei jau paršelį – rūpi nuvilkti motynai mėsos ryšį!. Ant veselijos nuėjo, nuvil̃ko paklodžių glėbį – nei prie stalo nekvietė!. Tuos pinigus nuvilko in karčemą, tol gėrė, pakol visus pragėrė.nepastebėtą nunešti: Meisą jau šunys nuvilkę. Vilkas veršį papjovęs nuvil̃ko.Ilgą iešmą bedrožiant, šuo kepsnį nuvil̃ko.Vilkas paršelį nusivil̃ko į mišką ir suėdėnuvežti, nugabenti: Nenuneši ekėčių pats į dirvą – ant ekėtvilkų antsidės i nuvil̃ks. Įduosu kokiam šoperiukuo – nuvil̃ks tau uogų, obūliųjėga nuvesti: Negali nuvil̃kt tas avis, neina. Nuvil̃ks tus gyvolelius į tą žvyro duobę, ten anų gyvybę atims. Nematė nėkas, kaip aną kur nuvil̃ko į tą kalėjimą. Nuvil̃k, sako, šitą [girtą] diedą. Ka atvažiuo[ja], ta nū̃velku į bažnyčią. Paėmęs už barzdos, nuvil̃ko [senį] in girią.nueiti: Nusvel̃ka ūlyčion ir sėdi pardien – namie darbo tiek yr. Mano vyras nusivil̃kęs girtuokliauja. Vėl buvo pas tuos bernus nusivil̃kus, tris dienas girtuokliavo. Pasenau, be kojų, nenusi̇̀velku nė į bažnyčią. Nusvilkai net in kitą sodžių. Po to nušaudymo kelintą dieną nusivilkáu į tą miškelį – o smarvė! o kraujo!. Koks vienas iš kaimo nusivil̃ks liuob, pabalsuos, o taip nejo. Nenusivil̃k tol, paskui atgal kelio nežinosi. Nusivilko į savo trobą ir lig savo guolio.nuvykti: Pavasarį nusivilkau į Salantus Sekminių atpuskus pelnytisunkiai nuvažiuoti: Dvesa, rodos, muno kumelė, i gana, šiaip teip nusivil̃kov lig Rietavo1nutraukti nuo kūno, numauti: Nuvelku rūbus. Neduoda rūbo nuo pečių nuvil̃kt velėt, sako, suplėšysi. Saulė ir vėjas derėjęsis, katras nuvilks žmogui sermėgą. Nu savęs [girtuoklis] nuvil̃ks, už kelias kapeikas užstatys šarką. Nu nuvil̃ko mun tas kelnes žemėn, aš palikau plika. Kaži kumet brangį drabužį nu savo nugaros nuvilkęs atidavė nuogam. Šventieji mūčelnykai nuvilkdavo rūbus savus ir dėdavo ant kelio.Ąžuoleli, kas tavo žalią kostymą nuvil̃ko, kas su pilku apvilko?. Ligas nuovilkęs Adomo užustojo sūnu Dievo. Nuvilk… senuosius anuos rūbus, tatai yra visas nuodėmes ir piktuosius papratimus. Nuvilk nuog tave piktą paprotį tavo: nunuogink dūšią tavo po akim kunigo. Rūstenybes nuog save nuvelkam.Nusivil̃k marškinius. Šlapius drabužius nusivil̃ko. Nusvelkù nuo savęs rūbus i minu šieną, niekas nepadeda. Tėvas nusivil̃ko parėdnes. Nusvil̃k tas skaras, ba su skūra nuvilksu. Tus gerūsius drabužius reikėjo nusivil̃kti. Ans tus drabužius nusivil̃kęs – pliumpt į tą [v]andenį – i nuskendęs. Nueidavo paupėn maudytis, nusi̇̀velka tuos rūbus, numeta – supranti, blusos šoka. Ragana vėl liepė jai nusivilkt marškinius. Nusivil̃ko visas drapanas. Savo ploščių nusivilkáu purviną, padėjau ant rankos ir įejau. Šarką nusivil̃kęs, ten pasidėjęs ant ežios. Sejoną nusvilkaũ, atsigulau – da nemiegu. Tik smilkt kas (gyvatė įkando). Vyrai, katrie buvo pijokai, o neturėjo iš ko gert, nevet ir apatines kelnes nusivil̃ko ir užstatė. Reikėjo, sako, kelnes nusivil̃kti i parodyti: šitai muno dvaras y[ra]. Ir nusvil̃ko dukružėlė baltus marškinėlius, ir parodė motinėlei mėlynus petelius.Jaunasis prieš gulsiant nusivelka vėžio odelę ir palieka neišpasakytai gražiu jaunikaičiu.O nusivilk ir atmesk anus senus rūbus anų senų užblūdijimų savo. Ąžuolas nusivilko savo žaliąjį rūbą.nurengus, numovus pasisavinti, pavogti: Jei eisi už to bambizo, tai viską nuvil̃ksiu, tik su marškiniais paleisiu. Yra kad ir čiukolus nuvel̃ka [senelių namuose].numovus paimti kaip užmokestį: Sermėgėlę milo pilko žyds už arielką nuvil̃ko.pajėgti nusimauti: Tims jauniesims kad reikėtų taip dirbti, tai gatkų (apatinių kelnių) nebnusivil̃ktų1nurengti: Kūnas jo saulės nematęs, nuvil̃k vaiką. Nuvil̃ko nuogą ir su kareivišku diržu žakt. Nuvil̃kdavo juos (šaudomus žydus) – nenuvil̃ks, tai daug aukso prapuls. Ir nuvil̃kę apvilko jį skreiste purpuros.Tuojau juos sutiko namų savininkė, nuvilko juos ir pasodino.Nusvilkaũ ir atsiguliau. Parejęs [girtas] nigdi nedegdavo žiburio, nebenusi̇̀velka ir gula jau. Aš sena, negreita: kol aš apsivelku, kol nusi̇̀velku – krapštulė gi jau. Jis liepė mane nuogą nusivilkt.Iš namų apsirėdyk, girio[je] nusivil̃k.nulupti, nudirti: Kaip bematant žydas [gyvulio] odą nuvil̃ko. Jis (šuniukas) tuoj ir skūrą nuo jo nuvil̃ks, bet katinas tyli.Vilkui skūrą nuvil̃k, anas vis tiek vilkas.Prisplėšia, pamerkia [liepos] šakas, atšunta – tuoj tas kailis (žievė) ir nusvel̃kapašalinti (valkių): Vežė pas daktarą, tei nuvil̃ko, nuėmė valkį [nuo akių]. Kaip užtrauks dar [akis], atvažiuok, nūvil̃ksmatęsiamai ištarti, nutęsti: Nuo Panemunėlio tai te jau nùvelka žodžius, o čia stačiai [kalba]. Biržėnai tai teip trumpai taria takš takš, onuškėnai nùvelka ilgiau. Kalba tai nei Dievu[i], nei žmogu[i] – giedodama kad nùvelkavolu nulyginti, nuvoluoti: Kelią nuvil̃kti reikėjo. Nuvil̃k išvažiuotą kelią pirm, kol pradės šaltinutęsti, nuvilkinti: Meistrai labai nuvil̃ko [darbą].Visi darbai nusivil̃ko, sunku būs apsidirbtidrabužiùs nuvil̃kti nuo kuprõs išprašyti viską: Su jais prasidėk, tai nuvil̃ks drabužiùs nuo kuprõskójas nuvil̃kti sunkiai nueiti: Pakilo ir nuvil̃ko kójas tolyn.paskutiniùs márškinius nuvil̃kti išnaudoti, atimti viską: Geras sūnus – nėr ko sakyti: kad sumanytų, tai paskutinius marškinius tėvui nuvilktų!paskutiniùs márškinius nusivil̃kti nieko nepagailėti, viską atiduoti: Labutis yra linkęs nusivilkti paskutinius marškinius ir kovoti iki galo už savo teisespaskuti̇̀nį sijõną nuvil̃kti gauti, išvilioti viską: Aš anai galiu paskuti̇̀nį sijõną nuvil̃kti, jei aš norėčiausutãną nusivil̃kti mesti kunigystę: Jeigu aš nusivil̃kč sutãną, tėvus kaip basliu užmušč1 pavil̃kti, pàvelka (pavel̃ka), -o 1kiek vilkti paviršiumi: Pavilkaũ iš vietos maišą, pilną grūdų. Gerokai pavil̃ko rąstą. Pagriebęs už kojų [vagį], pavilko į laukymę, iškasė duobę, įmetė ir užkasė. Tą vieną moterišką kareiviai pasiėmė ir pavilko toliau nuo tos malkinės.Intsakė, pavil̃kom namus in šoną – viskas atstatyta [prof. J. Kazlausko tėviškėje].Pragera, į šalį pasivil̃kę (pavogę) maišą kūlėjaivelkant pakišti po apačia: Rytmetė[je] rado po pečiaus pàvilktą, sudegusį [žmogų]. Ale tas i po šunio būda buvo pàvilktas. Mūsų muzikantus katinas papjovė, po pečiaus pavil̃ko, kojos nepatilpo .Kaip tik [motinai] numirus, tuoj ta marti ją pasivilkus po lova, su jos ranka atkrapščius tuos pininguspajėgti, įstengti vilkti, tempti: Geri gyvoliai (arkliai), anie pavil̃ks i didelius tus ratus. Arkliai vežimą vos pàvelka. Arkliukas, prie stagutės prikinkytas, vos pavelka ją. Arkliai ką tik pavelka, ką tik išbrenda, kėblina vos gyvi. Rodos, kad kas būtų dešimt centnerių įdėjęs, ledva pavelka [arkliai]. Arklys turi išeit an pavasarį geras, kad galėtum su juo dirbt žemę, o jeigu jis plūgo nepàvelka, ti niekai. Arkliai pavargo, vos drapaką pàvelka.Senis šliūkčio[ja] kojų negalėdamas pavil̃kti. Ma[n] tep koją skauda, ka tik pavil̃kt galiu. Tą koją ma[n] sunku pavil̃kt.Da šluotą ledu pàvelka, da galia ženytis . Kai sulauksi mano metų, ledu pūslės nebepavilksi̇̀.pavilktinai̇̃ Tris šimtelius algos gaunu, tai teip pavilktinai̇̃ ir gyvenupajėgti pavesti: Kai tik kokio gyvulio nepàvelki, tuoj užstovas blauzdeles atamuša. Nu paskiau jau čiut bepavilkáu aš aną (karvę) pajėgti panešti: Stamantus tėtukas mano jaunystėj buvo, po kelis maišus grūdų ant nugaros pavil̃kdavo. Jis nepàvelka tų drabužių. Nežymu, Antanas an katrą pusę eina, doklą velka nebepàvelka. Pašildę ką, įdėjo kiek [pietų darbininkams] – daug tas vaikas nepavil̃ks. Nepàvelkamus čimodanus grūdas į miestus.Ot netikęs – pats savę nepàvelka. Lūšis didžiausias, užpakalio tik nepàvelka. Išsiėdusios bobos, lašinių nepàvelka – sveika pabadauti.Ai, vieni vargai, aš jau anų nepàvelku. Vargą, sako, gal pavil̃kti.pavelkamai̇̃ Prisipirkę saldainių nepavelkamai̇̃. O kainos, kainos: piningų turi̇̀ pluokštais, nepavelkamai̇̃ nešti!pajėgti eiti: Kojų nebeturiu, tai nebepasi̇̀velku. Aš ledva pasi̇̀velku. Drūkta, kojums nepasi̇̀velka. Skausta pakinkiai, nepasi̇̀velka. Eina teliokas, eina, nepasi̇̀velka – aš jam tik vėst išilgai nugaros su lazda!. Toki tinginė rambi darban, vos pasi̇̀velka. Jeigu da gali žmogus, da pasi̇̀velki, tai gali gyvent. Senė nepasi̇̀velka, o nora mandravoti. Ana nepasvel̃ka, o mados galvoj. Ir insėt gal nebaigsiu – arklys jau visai nepasvel̃ka. Jis tą giltinę tep paalsino, kad ji ką tik galėjo pasivilkt.nueiti: Pasivil̃ko kaži kur, čia vos tik buvo. Skaudžiai buvo, dar pasivilkáu biškį nu kelalio. Meška… atgal į krūmą pasivil̃ko.išvežti, prievarta išgabenti: Per pirmąjį karą buvau į Rusiją pavilktà – tris metus ir šešis mėnesiusapsimauti, pasirengti po apačia: Ans pàvelka kailinius po apsiaustu.Pasivilktàsis (apatinis) drabužis. Apačio[je] storiau pasi̇̀velku – nešalta. Jeke žalia pasvilkaũ apačion, tai sukaitau gražiai. Reikė tau pasvil̃kt drobiniai marškiniokai – bus šalta. Pasivilk ką po apačia. Aš po juo pasi̇̀velku megztinį. Apačion pasvilk andarokelį kokį. Po gunče pasvilk dar ir kailinius. Pasivilk balakaną po kailinių, kad nesušaltum. Nematysi, ką ans tura pasivil̃kęs. Kiek bepasivil̃ktum apačion [drabužių], kai kojom šalta, tai ir visam šalta. Apačion kad ir ryzą kokį pasivilksi̇̀, niekas te tavo nematis. Teko pasivilkti dar kelis sijonus, kad atrodytų šiek tiek žmoniškiau.padėti, įsiūti (ppr. pamušalą): Po tokio milo iškada tokį gerą pamušą pavil̃ktiaptraukti, padengti: Pavil̃kt storiau reik kokiu skuduru [kamštį]. Tas kamštis gumu pàvilktas. Reikia pavil̃kt kirvis (apvynioti kirvio kotą audeklu prieš kišant į pentį). Prieg tam pavilko aslą anų namų auksu iš apačios ir iš viršaus.tariant patęsti: Panemunėlis jau pavil̃kdavo žodžius. Kas čionai da pavil̃ks „Bajoriūnas“: „Bajoras“, i gatava. Ana ka gražiai šneka, tus žodžius ka ana pàvelka, ka pasako (apie suvalkietę). Jo tokia pavilktinà kalba. Šneka pavilkdamõs.pavilktinai̇̃ Jis ir kalba pavilktinai̇̃, ne taip kaip mes, kupiškėnai. Rokišky tai labai pavilktinai̇̃, o kai mes, tai paprastai [kalbam]. Kazliškis pavilktinai̇̃ kalbakiek išgyventi, pagyventi: Tik pàvelka kas vienus, kas dvejis, kas trejus metus [po operacijos], o paskui visi eina žemės[na]kiek uždelsti, užvilkinti (laiką): Ji tik mislija, kaip pavilkti čėsą, kad tiktai ji rykščių negautų.Dar ir su pelais vieną kitą dieną pasivilksgyvýbę pavil̃kti gyvalioti: Karvės tik gývybę pavil̃ko nu tokio pašaro. Turbūt jau vos gývybę bepàvelki – sudžiūvai kaip menkėkáulus (kadokùs, kepšès, klỹną, kójas, kulnùs, kū́ną) pavil̃kti įstengti, pajėgti eiti: Nešei jungą visą amžių, dar kare už kažin ką kariavai, dabar kaulus vos bepavelki. Nedaug turiam [šienauti], ale káulų nepàvelkam. Ko tep povaliai judinies, ar kadõkų nebepàvelki?. Tiek metų, o dar krapštos, pàvelka kepšès. Klỹno jau nepàvelka, o dar apie mergas šneka. Dabar nei tau sūnų, nei tau žentų: dirbi, pakol pàvelki kójas. Vos kójas pavil̃kdavo. Aš rankų nebepakeliu, kójų nebepàvelku, o jis dykai dykas!. Kójų pavil̃kt nebegaliu, kur čia benueisi. Tep parsiplakiau, kad kójų nepàvelku. Kójas vos tik pàvelku – jau turbūt baigsiuos. Daug ėdu, o šūdas išeina, – kójų nepàvelku. Kad šitep kójų nepavil̃ktau – geriau negyvęt. Nepaėsi i kójų nepavil̃ksi. Šliauži šliauži kójų nepavil̃kdamas, eini eini. Nusmenčijau, jau ir kójų nepàvelku. Rodėsi kojų nepavelkąs. Tie seniai greit ir kójų nebepavil̃ks. Musėk, voverės kūmūs buvai, ka taip kojų nepavelki. Da pàvelku kulnùs. Pardien teip nusiakėjau, kad vos kulnùs pàvelku. Tas šuo iš bado kulnų nepavilkdamas išė[jo] nuo to žmogaus . Tokia šiluma – negali pavil̃kt tą kū́nąliežùvį pavil̃kti įskųsti: Pavil̃ko kas liežùvį ir pražudė žmogųnãgines pavil̃kti įstengti, pajėgti eiti: Negaliu pavil̃kt tas nãginespaki̇̀nklius (pastùrgalį, pil̃vą, strė́nas stubárgalį, sùbinę, úodegą) pavil̃kti įstengti, pajėgti eiti: Kad jau duoti – tai duoti, kad bestija pakinklių nebepavilktų!. Pasturgalio nepavelka, sprogtina ant nosies. Karvės teip įsiliuobė, kad ir pilvų nepavelka. Per daug polkų [jaunystėje] sutrenkta turbūt – dabar strė́nų nepàvelku. Strėnų nepavelku nėkaip. Vienas paršas nepàvelka stubárgalio, ir tiek. Jau nėkai senis – sùbinės nepàvelka. Tėvai, sùbinės nepàvelki, tos žemės nebnorėk. Buvau vežimų krovėja pašaukta, dabar uodegõs nepàvelku1 parvil̃kti, par̃velka (parvel̃ka), -o 1partempti ką paviršiumi: Pririšę kelmą didžiausį [karvei prie uodegos] i parvil̃ko. Vakare plūgą parvil̃k namo. Po tos ašies pasiriša mietą, tas mietas į žemę brėš, i parvažiuos šiaip teip, i parvil̃ks ratus. Norint, kad agurkai geriau augtų, reikia, radus vyžą ant lauko, parvilkt atžagarią ir mest ant agurkų.Paėdęs [ežys arklio mėsos] ir norėjęs visą [arklį] namo parsivilktisunkiai parnešti: Susisėmė bernas pinigus į maišą ir parvilko namo . Grybų parvilkaũ iš kokios tolybės. Kol aš parvil̃ksiu tą krežį iš miško, grobai lįs lauko[n]. Suñkis [kopūsto] galvõs, vos parvilkáu. O iš kur tų medžių tiek parvilkái?.Parvil̃ks [bobelė] klėbiais naujynų!.Ir iš kur tokį gremėzdą parsivilkai̇̃?. Parsivilkáu tokių virbų, knabojuos. Vargau, kol aš parsivilkáu tus miltus. Nu Užvenčio parsivil̃kusi mėlenių krapšą, nusivariusi labai. Parsivilko didžiausią ryšį linų, neverptų ir suverptų, akys slysta žiūrint, kaip tik šilkai!. Motyna (žmona) parsivil̃ko katiną, tat žiurkių nebibūs.parnešti: Par̃velka visokių niekų – nė kur juos dėt, nė kur išmest. Nekokių grybų parvilkai̇̃: lepšės, ūmėdėlės, storalūpiai. I vėl parvil̃ko skarmalą naują – a bežinai, kelis turi?. Žaltys, matai, dar to samagono parvil̃kusi.Visos tos mergos po vaiką parvil̃ko (pasigavo). Tankiau išgirsi parvilktą iš kariūmenės, iš tolo atsiduodančią saldotų dainą.Parsivilkáu vaistų už aštuonius rublius, a čia mun padėsparvežti, pargabenti: Čia parvil̃ko mun anie i daktarą, i kunigą – gulėjau a dvi dieni lovo[je]. Aleksis atvažiuos su ragikėms i parvil̃ks [miltus]. Porą valkčiukų šieno parvilkáu.Kelmus parsivil̃kdavo savė[je] namõ i sukapodavo. Parsivil̃kęs viską (įrankius, mašinas) turi persidaryt, persirinktjėga parvesti: Aš nebiparvil̃ksu, gausu už kritės tempti į autobusą. Tuojau jis liepė savo greičiausiems velniams jų gintis ir abudu gyvus parvilkt. Parvilkáu nū tų kekšių nežanotą [sūnų].Pareidamas parsivil̃ko tą girtuoklį į namuspareiti: Led ne led parsvilkaũ namo. Kaip išsivilkau, teip parsivilkáu. Išlekia dabar, o žiūrėk, parsivil̃ks apie vidunaktį. Kone žėdna diena parsi̇̀velka namo girtas ir štrumija. Parsi̇̀velkas prisisprogęs, ką tu su tokiu. Pagaliau ir jis parsivil̃ko namo. Kad ans, rupūžė, neparsi̇̀velka daba!. Ka parsivil̃ko prieš rytą, ta jau į darbą neprikelsi. Kaip vakare išeina, tai tik į rytą namo parsi̇̀velka. Kogi anas teip neparsivel̃ka?.Užmeta [pamotei] – an mūso gero parsivilkái.parvykti: Dėl didžio visame kūne silpnumo niekam nebderėdamas parsivilko į Kražius ir įsikūrė ypatingo[je] trobalė[je]káilį (kójas, kulnùs) parvil̃kti įstengti pareiti: Tris metus ištarnavau, vos tik káilį parvilkáu. Sutemus šiaip taip parvilkau kojas. Tik tik kójas parvilkáu, šiltà be vieno galo. Led ne led parvil̃ko kulnùs namo.1 pérvilkti 1pervil̃ktipertempti į kitą vietą: Nuėmė [klėtį] nuo pamūro, užtraukė ant šliūžių ir párvilko apie kokį kilometrą. Nepárvilksi tų mūrų [iš gyvenvietės], ne rąstai čia. Kol nebuvo išrastas ratas, žmogus naudojo primityvias roges sunkumams pervilkti žeme.perbraukti: Pasiema iš pečiaus kaktos tokią lupatą suodiną ir pérvelka tau par burną, par rūbus. Pervilko su piršteliais per plonąsias stygas. Dėdė dar kartą pervilko sugrubusia ranka karsto viršų ir pasižiūrėjo į delną.Levukui lyg kieno maloni ranka pervilko per pačią širdį. Krinta nuotaika, kaip dilgynė širdį pervelka. Vis kartojo ji tą patį, nejučiom žvilgsniu pervilkdama abu nelauktus svečius.pertraukti: Tiek tos žemės: akėčiom žmogus dukart pérvelka, ir viskasnumovus pakeisti (drabužį, patalynę): Pérvilkau marškiniukus, i vė šlapi. Párvilkau patalynę, t. y. juodus nuvilkau, baltus užvilkau. Po pirties párvilksu patalynę, viską išvėdinsu. Párvilksu viską, būk švarus par šventes.Pérsvelk’ marškinius, ažnešioji, paskui nemožna išvelėt. Tus drabužius pársivilkau kitais, i nėko. Kaip važiavo, pársivilko geresnes kelnes. Lukter’, ė suknią pérsvelku.iš eilės pavilkėti: Ana visus muno drobužius pársivelka, aš taip nenoruperrengti kitais drabužiais: Nusidirbusiom rankom motina pervilko mane švariais drobiniais marškiniais. Nuvedė pirtin [ubagą], numazgojo, pérvilko rūbais. Ka parejom, nėko neradom – drabuželio vaikuo párvilkti, visos skrynės tuščios.Jau pervilkot mašinos ratą?.Namie pérsivilksim sausais rūbais. Imk švarius marškinius, persivilk. Pérsvilk i lėk, maž do suspėsi in traukinio. Vežas skrynioj parėdnias, tada per žydus pérsvelka. Antrą dieną jaunoja pérsivelka kitu rūbu, jau ne šliūbo. Ar bus te kur pérsvelka?apsitaisyti kuo, persirengti: Kartą kalifas išėjo su savo didžiuoju viziriu, persivilkę pirkliais, pasižvalgyti po Bagdado miestąper lū́pas (zūbùs) pérvilkti šiek tiek išgerti svaigiųjų gėrimų: Per lū́pas parvilko ir nužleibo. Pérvilko par zūbùs ir jau girtas1 pievil̃kti, piẽvelka, -o privežti, prigabenti: Tie pelkininkai vežimų vežimais tų ropių (bulvių) pyvil̃ks1 pravil̃kti, pràvelka, -o 1vilkti pro šalį: Tokias patrankas priešas pro mus pravilkotrumpam nusirengti: Galėtum prasvil̃kt. Rūbus prasivil̃kit ir sėskit. Prasvel̃k’ maninarką, šilta bus. Tuoj prasivil̃k, duosiu karštimopraeiti: Mačiau, pro šalį tas prasivil̃kokiek pailginti, padaryti ilgesnės trukmės: Gal būt pravil̃kę [gyvenimą] kiek, pagydę geri daktarai.O kuo ilgiaus pietūs prasi̇̀velka, tuo… tūlesni gėriai ižg tūlų ėdesių ir gardumynų vieno po antram išeit. Apgulimas prasivilko iki pradžiai lapkričiošiaip taip praleisti, prastumti: Piemens, dairydamies į užsėdančią saulę, traukėsi koja už kojos, kad nors kiek laiką pravilkus1 privil̃kti, pri̇̀velka, -o 1velkant priartinti prie ko, pritempti: Senelis pri̇̀velka rogeles, pakiša ir mešką užritina an rogeliųdaug ko pritempti: Atvažiavo gaisrininkas, tų gyslų privil̃ko.Pri̇̀vilkta dviračių apie krautuvędaug ko prinešti: Medžių pilną kerčią privilkaũ. Oho! Tu privil̃k, prinešk tiek žalio šieno [teliukams]!. Pryvilkáu medelių, prysvadinsiu. To vandenio privil̃kt tiek [pirtin]!. Ko pamačiusi, vis nuperka, i pri̇̀velka visa ko. Stiprios bitės privil̃ktų daug medaus. Ji tę visko prinešė ir da visokių valgių privil̃ko į namus. Privil̃ko iš visų kampų ma[n] tų vištų, nežinau, nė kiek jų yr. Kovo mėnesė[je], ka troško žuvis po ledo, Dieve Dieve, privil̃ko kamarą tos žuvies. Privil̃ko dovenų par Oną (vardines), labiáu skarikių.Jug da vyro netura – iš kur tus vaikus privil̃ks?.Prisivilko aną pilną užpečkį šliurkštų. Pamatytum, kiek sausų šakų iš miško prisvilkaũ. Prisi̇̀velka iš klojimo malkų visokių ir kūrina ugnį. Kiek te jie prisivil̃ko tų grybių!. Prisivyteliavo, prisivil̃ko, o tie karklai visai netinkami karbam!. Pensininkai miestūse prisi̇̀velkas visako – nedirba, o eina par krautuves.pripustyti: Velka i velka vėjas sniegą; privil̃ks pilnus pašaliusdaug ko prisivežti, prisigabenti: Prisivil̃ko iš kaimo [bulvių], nesuėda. Jūs patys privežkit, prisivil̃kit fermon pašarojėga privesti: [Mane] vilkte privilko prie fortepijono, užžibino žvakes, atskleidė natasdaug ko prieiti: Prisvil̃ko pilna gryčia vyrų. Girtų kaip aulų prisvil̃ko pilna pirkiaprisiartinti: Tiliponas duoda duoda, nėkas neprisi̇̀velka ragiuko pakeltidaug ko prirengti: Privil̃ko megztinių, kad nesušaltų. 1Ale tu ir prisvil̃kus!. Nebevilksiu suknelės, aš ir taip šiltai prisivilkaũ. Aš apačioj daug prisvil̃kus, nešalta. Prisi̇̀velki drapanų, prisiauni kojinių – tai i šaltis nebaisus. Kiek turiu, tiek prisivilkaũkartais apsivilkti: Šiaip tas nertinis retsykiais prisivilkti geras, ale dėvėti ne piktuojuo netikęs. Bjaurie reik turėti prastesnį drabužį prisivil̃kti. Gi apsivilko prisi̇̀velkamu (išeiginiu) paltu ir išėjo in miestą. Pasisiuvau sau kartūnėlio jakę, tai bus prisivelkama. Prisi̇̀velkamos skaros veliasi sykiu su kasdieninėm.prisimatuoti: Siuvėjas sakė ateiti prisivilkti kelniųužvilkti, uždelsti: Vilks vilks, privil̃ks, kad ir nebegalės operuot. Ans nori privilkti lig vakaro.1 paprisivil̃kti, paprisi̇̀velka, -o privilkti 8 Šiltai paprisvil̃kę, ir sunku1 ×razvil̃kti, razvel̃ka, -oištįsti, nusidriekti: Atšlaimas buvo didelis, razsivil̃kęs1 išvilkti 11: Sėdė[jo] i nerazvilkti̇̀, nepriėmiau kaip reikia.Razvil̃kitės, čia par mum šiulta. Banditai liepė razsivil̃kt. Razsivilkaũ, kad atvėsus kiek, i pūsterėjo vėjas. Ana (sesuo) razsivil̃ko, paklausė laumės i paganė tuos arklius1 suvil̃kti, sùvelka (suvel̃ka), -o 1sutraukti, sutęsti į krūvą: Tu akėdamas suvelki̇̀ visus varpius. Tik neskersuokit (skersai lauko nevažiuokit), paskui nuo manęs žoles suvil̃ks. Kur nesùvilkta [šienas], tai jau sausa. Visus vištyčius papjovusi žiurkė i suvil̃kusi po to kubilo.Žebenkštė pjauna vištas i susi̇̀velka į urvąsunkiai sunešti: Priemenėn suvil̃kom [grūdus], tai paskui susitvarkysiu. Už butelį vaikiai sklypuką suara, maišus sùvelka. Visus žabus i akmenus ant namus suvil̃ko. Gaspadinė liepė suvil̃kti visus medžius į vieną malką i sudegint. Kai lietus, tai sùvelki tuos audeklus su dvasia (labai greitai).Žmonys sùvelka šimtus daktarams. Iš numų viskas būs sùvilktas į karčiumas.Ant taukšto susivil̃kusi skrynes pilnas tura. Susivil̃kom visus medžius po pastogėssugabenti: Ka traktoriai geri, tai viską sùvelka: i grūdus, i silosą. Iš tėvų daugiau viskas suvilktà.Par laiką velkas, kas velkas, i susi̇̀velkas (susikaupia turto) sueiti, susirinkti: Susivil̃ko viso miesto bernai ir dūksta. Susi̇̀velka bobos i pliurpa. Į tais profteknines susi̇̀velka negeri – kiek tokių bernų Barbierišky!. Kad ir kojų nepavelka, ant vestuvių susivelka. Kas ir kojų nepavilko, tanciavotie susivil̃ko .daug prisirengti: Mes susi̇̀velkam švarkus, megztinius, užsisagstom kietai. Ji kudurų susivil̃kusi, nešvariai yr. Maž dvejais susvilksi̇̀ marškiniais?. Negi aš ben keliom susivilksiù [suknelėm]. Vilkus susvil̃kus jos rūbais i eina. A ketverias kelnes susivilkáu – vis tiek šalta. Susivil̃k šiltai, labai šaltas vėjis užkilo. Susi̇̀velku viską, nešalnu, ligos neieškaussusivilkinus, nusitęsus susidaryti daugeliui (reikalų, darbų): Į rudenį visi darbai susivil̃ko. Vienas darbas susivil̃ko, kitas, ir nieko nebus. Iš to nemaža darbų susivil̃kosuvalgyti, sušveisti: Sùvelka [bernaitis] tokį šmotą pyragosupūsti: Atidaro duris – iš visų pusių vėjas sùvelka1 užvil̃kti, ùžvelka, -oužtempti, užnešti ant ko: Tas maišas baisiai smagus – ledva užvilkáu ant viršaus. Nuneša valgyt: įdeda tokiam lopšely, užùvelka tą valgymą . Ùžvelka kopėčias an dangčiaus. Ant kalniuko led užvil̃kom tuos sienojus. Stebules ant kalno ùžvelkam, uždegam ir na dūktų tada!.Užsivilkaũ an gryčios dvi baleikas. Užsivilko luotą an krašto, kad nenuneštų vilnys, pats ėjo an salos, ar neras ko valgyt. Jie jį rado ant kalno su rogutėms, tas jis vis aukštyn užsivil̃ko, o po tam pakalniui nusileido.užtempti, užnešti už ko: Ažùvelka kopėčias až gurbų. Ta i papjovęs tą savo žmoną, užvil̃kęs į užpečkį . Užvil̃ko rąstą už namo. 1užstumti: Ažvel̃k’ pirties duris, kad kas mintuvų neišneštųprisukti, užvesti (laikrodį): Kai kada užmirštu užvil̃kt [laikrodį], sustojaužeiti: Prikūrijo gryčią – tas Atkočiūniokas užsivil̃ko. Gerai, kad niekas neužsi̇̀velka, netrukdo. Niekas neužsivil̃ko nereikalingų. Ema ir užsi̇̀velkas, o aš taip ano nenoruužtraukti, užmauti: Užvelku rūbus. Užvil̃ko sejoną lig žemės. Ant jo užvilkdavo kokius suplyšusius kailinius ar paltą. Išvirkščius kailinius užvil̃kdavo, i būdavo toks ožys. Ir vos tik užvilko jam pirmąsias kelnaites, kaip ir išvarė sau duoną pelnytis. Uždės man kiverėlį, užvilks man munderėlį. Ant patalo naują užvalkalą užvilkti. Arkliui pavalkus užvil̃ko. Ūkinykai kaip nulupa avelę, an to kailiavelkio ùžvelka.Numesk, tėvyne, rūbą seną, kurį užvilko svetimi!.Daba žiemą kailinius gerus užsivilkái – nebuvo šalta. Vaikšto suknę tokią šiltą užsivil̃kus par karštybę. Deltai sermėgą kai užsivelki̇̀ in kalnių – kas kita: keliam šilčiau. Ana užsivil̃kusi tokį megztinį bjaurį.Trumpa drūta panelė, daugel rūbų užsivilkusi, į ją žiūrint ašaros byra (svogūnas).užsitraukti, užsimauti ant kūno: Suknelę užvil̃kt reikia. Viešpats karaliaut per savo stiprybę nor, ažuvilkęs ant savęs gražybę. Tada perplėšė Mardocheušas rūbus savo ir užvilko maišą su pelenais.aptraukti kuo, aprengti: Su dvilinke užvil̃k patalus.Įdedu užvalkalą, galėsi padušką užsivil̃kt. Sermėga ant viršaus užsivil̃k. Užsivil̃kt ir vėl neturėjo kuom. Nebuvo kuom ažsivil̃kt. Spadnyčiūte trumpučiute, puspalčiuku užsivil̃kus. Apsipuošė: čia jau kepures užsidėjo, paltais geraisiais užsivil̃koturėti aprangos: Reikia pavalgyt, reikia užsivil̃ktkaustant, apmušant uždėti, užmauti, užtempti ant ko viršaus: Užvil̃kom ant tekinio lanką. Ant stipinų lankas medinis užvil̃ktasapkloti, aptraukti, apeiti: Dūmai akis užvilko, nematai nė plautų, nė [v]antos.Debesys užvilko visą Lietuvos padangę.aptraukti valkiumi (apie kataraktą): Užvil̃ko akis, ir nematau. Užvilktos akys nė kaip par miglą nemato. Viena ta akelė užvilktà, o su antroja ana ir į adatą da įvera. Visai užvil̃ks akis, myžt neižeisiuždelsti, užtęsti, užvilkinti: Mes dar užvil̃kom, tik paskiau išvažiavom. Mūs karvė šįmet užvil̃ko dvylika dienų. Vis tiek žinojo Ksaverą neužvilksiant ir ateisiant. Jeigu da kaltininkas paprašydavo užvilkt sugrąžinimą skolos, tai raštninkėlis ir iš čia pelnydavo.Užsi̇̀velka ta kelionė, nusitęsia: vis nėr kada. Užsivilko iki naujo meto.gaišinti: Tu nebužvil̃k nė gydytojaus, nė pats neleisk piningųpadaryti ilgesnės trukmės: Eina pri vieno, eina pri kito [gydytojo] – užvilktà liga.Darbai užsivil̃ko lig rudenio. Mum tie darbai baisiai užsivil̃ko. Tas arimas užsivil̃ko iki vėlybo rudens. O tep užsivil̃ks, užsitęs remontas. Netikėtai prasidėjo šokiai prie gęstančios saulelės šviesos ir užsivilko iki drūčiai sutemusdar kiek pagyventi: Gal dar kiek užvil̃ks žmonaužtvoti: Šalinkis iš čia, užvilksiu su lakatu par nosį×priimti: Kad vardana jo (Kristaus) est krikštijami [kūdikiai], aną ant savę su visomis gėrybėmis, bažnyčiai smerčia jo padarytomis,… užvelka. Užvilkite ant savęs Jėzų Christų, tai yra jo gėrybių būkite sekiotojais, jo nekaltybe ir šventybe apsidenkite.
Lietuvių kalbos žodynas
Vertėjas